panafrikanzmas (pan… + ol. Afrikaaner – afrikietis), idėjinis politinis judėjimas. Kilo 19–20 a. sandūroje. Panafrikanizmą plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vest Indijos juodaodžiai inteligentai, reikalaujantys panaikinti rasinę diskriminaciją ir suteikti juodaodžiams politinių ir pilietinių teisių.
Iš pradžių panafrikanizmo idėjų skelbėjai siekė suvienyti visus negridus, kovojančius prieš rasinį engimą ir nelygiateisiškumą. Aktyvėjant išsivadavimo kovai prieš kolonializmą (nuo 20 a. 6 dešimtmečio) panafrikanistai pradėjo siekti visų Afrikos tautų išsivadavimo ir jų telkimosi kovai su kolonializmu, neokolonializmu, rasizmu ir (reikalaujant Šiaurės Afrikos arabų valstybėms) sionizmu.
Pirmieji panafrikanistų kongresai vyko 1919, 1921, 1923 ir 1927. Jų sušaukimo svarbiausias iniciatorius ir panafrikanizmo ideologas buvo W. E. B. Du Boisas (Jungtinių Amerikos Valstijų juodaodžių pilietinių teisių judėjimo dalyvis). 1945 Penktajame panafrikanistų kongrese (be Williamo Edwardo Burghardto Du Boiso, dalyvavo K. Nkrumah, J. Kenyatta) svarbiausiu tikslu paskelbta kova dėl visų Afrikos tautų nepriklausomybės, suformuluota būsimų nepriklausomų Afrikos valstybių vienijimosi idėja. 1974 Šeštajame panafrikanistų kongrese paskelbtuose dokumentuose buvo reikalaujama kovoti dėl pažangos ir žmogaus teisių, Afrikos gamtos išteklių tausojimo. Panafrikanizmo idėjos paskatino Afrikos vienybės organizacijos įkūrimą (1963).