Panãmos istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Manoma, žmonės dabartinės Panamos teritorijoje gyveno prieš 11 000 metų. Ikikolumbiniais laikais ši teritorija priklausė kunų, čibčų, karibų ir kitoms indėnų gentims (jų buvo daugiau kaip 60). Pirmasis europietis, 1501 atplaukęs prie Panamos krantų, buvo ispanų keliautojas R. de Bastidas. Ketvirtos kelionės per Atlanto vandenyno metu (1502–04; 4 laivai, apie 1500 žm.) Panamos rytinę pakrantę pasiekė K. Kolumbo laivai. 1502 K. Kolumbas prie Beléno upės žiočių įkūrė Santa María de Beléno gyvenvietę; ją netrukus sunaikino indėnai.
senovinė ispanų patranka ir tvirtovės liekanos prie Colóno
Kolonijinis laikotarpis
1509 prasidėjo krašto kolonizavimas. 1513 ispanų konkistadoras V. N. de Balboa su 300 karių užėmė Panamos sąsmauką; jie buvo pirmieji europiečiai, pasiekę Ramųjį vandenyną. 1519 ispanai indėnų gyvenvietės vietoje įkūrė Panamos miestą (nuo 1903 Panamos sostinė). 17–18 a. iš Portobelo uosto (įkurtas 1597) į Ispaniją buvo gabenamas inkų auksas ir sidabras, kitas vertingas konkistadorų prisiplėštas grobis; uostas ir jo apylinkės tapo viena pagrindinių anglų piratų plėšikavimo vietų. 1668 Portobelo uostą užėmė ir 14 dienų plėšė H. Morgano vadovaujami piratai; 1671 jie užėmė ir sugriovė Panamos miestą (atstatytas 1673). 1560–65 Panama priklausė Gvatemalos generalkapitonijai, 1565–1718 – Peru vicekaralystei, vėliau – Naujosios Granados vicekaralystei.
paminklas V. N. de Balboa Panamos mieste
Nepriklausomybės laikai
Panamos indėnų vestuvių ceremonija (1778, piešinys iš J. H. Moore A New and Complete Collection of Voyages Travels)
1821 Panama (kaip Naujosios Granados dalis) įstojo į Didžiosios Kolumbijos federacinę respubliką. Jai 1830 iširus tapo Naujosios Granados (nuo 1886 Kolumbijos) departamentu. Panamos ekonomika buvo silpnai išplėtota. Kalifornijoje aptikus aukso telkinių 19 a. viduryje padidėjo prekių transportavimo per Panamą teritoriją galimybė; buvo nutiestas geležinkelis. 1879 Prancūzija įsigijo iš Kolumbijos vyriausybės Panamos kanalo kasimo koncesiją ir įkūrė F. de Lessepso (Sueco kanalo kasimo vadovas) vadovaujamą visuotinę tarpokeaninio kanalo bendrovę. Jai bankrutavus 1894 kanalo kasimo koncesiją nupirko Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), bet šį sprendimą vetavo Kolumbija. JAV, ieškodamos būdų, kaip išspręsti šią problemą, 1903 pabaigoje inspiravo panamiečių sukilimą. 1903 11 03 Panama pasiskelbė nepriklausoma ir tapo labai priklausoma nuo JAV; 1903 11 18 ji turėjo su JAV pasirašyti sutartį, kuria joms perleido dalį savo teritorijos kanalui per Panamos sąsmauką kasti.
Panamos kanalo tiesimas (1896)
prezidentas A. Ariasas Madridas (dešinėje) prie Švč. Marijos katedros bazilikos pasitinka su vizitu atvykusį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą T. Rooseveltą (1906 11 15)
Pagal 1904 Panamos konstituciją JAV gavo teisę Panamoje išlaipinti savo kariuomenę. 1914, mainais už JAV vyriausybės suteiktus 25 mln. JAV dolerių, Kolumbija pripažino Panamos nepriklausomybę. Kanalo ir žemių šalia jo perdavimas JAV kėlė panamiečių nepasitenkinimą: 1927, 1947, 1959, 1964 vyko maištų ir demonstracijų prieš JAV vykdomą Panamos kanalo zonos kontrolę. 1940–41 prezidentas A. Ariasas Madridas nacionalizavo užsienio šalių bendroves (vėliau A. Ariasas Madridas prezidento pareigas dar ėjo 1949–51, 1968; visus kartus buvo nuverstas kariškių). Per II pasaulinį karą Panama formaliai buvo paskelbusi karą Vokietijai, Japonijai, Italijai. Per karą šalies ekonomikos plėtra dėl šalyje įsteigtų JAV karinių bazių (1948 jos iškeldintos) paspartėjo. Pagal 1955 sutartį JAV prarado monopolines teises Panamos sąsmaukoje tiesti geležinkelius, kitus kelius; numatyta dalį Panamos kanalo zonos žemės grąžinti Panamai, padidinti zonos nuomos mokestį iki 1,93 mln. JAV dolerių.
6–7 dešimtmetyje ekonomikos būklė prastėjo; didėjo Panamos įsiskolinimas, nedarbas; ekonomikos problemas stiprino gyventojų gausėjimas. Šios aplinkybės lėmė nestabilią politinę padėtį, dažną valstybės vadovų kaitą. 1949 prezidentu išrinktas pulkininkas J. A. Ramónas (jis 1952 buvo nužudytas), 1956–60 prezidentu buvo E. de la Guardia.
O. E. Torrijosas Herrera (dešinėje) ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas J. Carteris pasirašė sutartį dėl Panamos kanalo perdavimo Panamai (1977 09 07)
1968 prezidentu tapęs A. Ariasas Madridas pareigas ėjo 11 dienų, jį nušalinęs Nacionalinės gvardijos vyriausiasis vadas pulkininkas O. E. Torrijosas Herrera uždraudė visas politines partijas, 1972 patvirtino naują konstituciją, kuri prezidentui suteikė vykdomosios valdžios galias. 1972 konstitucija skelbė, kad Panamos teritorija negali būti perleista kitai valstybei. Pasaulinė naftos krizė, 1973 padidėjusi importuojamos naftos kaina pablogino Panamos ekonomikos būklę – didėjo nedarbas, infliacija, daugėjo antivyriausybinių demonstracijų, buvo reikalaujama siekti, kad JAV grąžintų šaliai pelningo kanalo kontrolę. 1977 Panamos–JAV susitarimu JAV pasižadėjo 1999 perduoti kanalą ir jo zoną Panamai. 1978 sutartis ratifikuota. 1978 generolas O. E. Torrijosas Herrera atsisakė valstybės vadovo pareigų, išrinktą prezidentą A. Royo karininkai privertė atsistatydinti. Faktiškai valdžia atiteko kariškiams. 1981 lėktuvo katastrofoje žuvus O. E. Torrijosui Herrerai Nacionalinės gvardijos vyriausiuoju vadu tapęs ir generolu pasiskelbęs M. A. Noriega ėmė kontroliuoti vyriausybę; įtvirtino diktatūrą. 1989 prezidentu išrinktas opozicijos atstovas G. Endara. M. A. Noriega rinkimų rezultatus paskelbė negaliojančiais. 1989 10 jis numalšino mėginimą įvykdyti valstybės perversmą.
1989 12 į Panamą įsiveržė 24 000 JAV karių, G. Endara užėmė Panamos prezidento postą. M. A. Noriega buvo suimtas, nuskraidintas į JAV (kaltintas prekyba narkotikais, pinigų plovimu, dvigubo agento darbu Centrinei žvalgybos agentūrai ir Kubos žvalgybos tarnybai), nuteistas kalėti 40 metų. Žalai per įsiveržimą į Panamą atlyginti JAV įsipareigojo išmokėti 1 mln. JAV dolerių. G. Endaros vyriausybė nesugebėjo įveikti skurdo, didėjančio nusikalstamumo, klestinčios kokaino prekybos. 1994 rinkimus laimėjo Revoliucinės demokratinės partijos (įkurta 1979) kandidatas E. Pérezas Balladaresas. Jis paskelbė 5 metų ekonominę programą (privatizavimas, darbo įstatymų reforma). Programos vykdymas 1995 skatino pramonininkų nepasitenkinimą ir neramumus. 1999 03 JAV pradėjo visišką savo karių išvedimą iš Panamos, Rodmano bazės, kuri buvo JAV karinių jūros operacijų rengimo pagrindinis centras Lotynų Amerikoje, uždarymą.
Panamos miestas per Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės invaziją (1989 12 21)
1999 prezidente išrinkta M. Moscoso de Arias (buvusio prezidento A. Ariaso Madrido našlė; pirmoji moteris Panamos prezidentė). M. Moscoso de Arias įgyvendino nuosaikią vidaus ir ūkio politiką, siekė užsienio investicijų. 1999 12 31 Panamos kanalas perėjo Panamos jurisdikcijai.
1489
Panama 21 amžiuje
popiežiaus Pranciškaus vizitas Panamoje per Pasaulio jaunimo dienas (2019 01 27)
Ekonominei padėčiai negerėjant, didėjant nedarbui stiprėjo visuomenės nepasitenkinimas, kilo riaušių; tai paskatino M. Moscoso de Arias 2002 laikinai įvesti Colóne nepaprastąją padėtį. 2004–09 prezidentu buvo Revoliucinės demokratinės partijos vadovas Martínas Torrijosas Espino (O. E. Torrijoso Herreros sūnus), 2009–14 – Demokratinių permainų partijos (įkurta 1998) vadovas Ricardo Martinelli, 2014–19 – nacionalistinės Panamenistų partijos (įkurta 1932) vadovas Juanas Carlosas Varela. 2015 Panamos teisinių paslaugų teikėjas Mossack Fonseca paviešino 11,5 mln. konfidencialių dokumentų, suteikiančių išsamią informaciją apie šimtus lengvatiniu apmokestinimu piktnaudžiaujančių bendrovių bei asmenų (šie dokumentai pavadinti Panamos dokumentais).
2016 baigta platinti Panamos kanalą. 2019 05 Panamos prezidentu išrinktas Laurentino Cortizo, atstovaujantis Revoliucinei demokratinei partijai, kuri laimėjo ir tuo pačiu metu surengtus parlamento rinkimus (35 mandatai iš 71; Demokratinių permainų partija gavo 18, Panamenistų partija – 8 mandatus). 2019 01 Panamoje lankėsi popiežius Pranciškus (čia surengtos Pasaulio jaunimo dienos). 2024 07 Panamos prezidentu išrinktas konservatyvios partijos Siekiant tikslų (isp. Realizando Metas; įkurta 2021) atstovas, buvęs valdymo ir teisingumo, viešojo saugumo ir užsienio reikalų ministras, artimas buvusio prezidento Ricardo Martinelli bendražygis José Raúlis Mulino. Prezidento partija gavo daugiausiai – 14 mandatų parlamente.
Panama yra Jungtinių Tautų (nuo 1945), Amerikos valstybių organizacijos (nuo 1948), Pasaulio prekybos organizacijos (nuo 1997), Lotynų Amerikos integracijos asociacijos (nuo 2011) narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1992.
2271
Panamos konstitucinė santvarka