panarabzmas (pan… + arabai), ideologija ir judėjimas, siekiantis visų arabų suvienijimo į bendrą valstybę. Susijęs su arabų nacionalizmu, teigiančiu visus arabus esant viena tauta. Abi ideologijos skiriasi tuo, kad ne visi arabų nacionalistai yra panarabistai, t. y. vieningos arabų valstybės šalininkai.
Panarabizmo ištakos – nacionalizmo ideologijos plitimas 19 amžiuje. Šį procesą paskatino kultūrinis šokas, susijęs su Napoleono Bonaparto (nuo 1804 Napoleonas I) karine ekspedicija į Egiptą (1798), ir 19 a. vidurio reformos Osmanų imperijoje (čia gyveno dauguma arabų kalba kalbančių žmonių), dėl kurių pagerėjo gyventojų švietimas. Arabų tautinio atgimimo pradininkai (mokytojai, žurnalistai, kiti išsilavinę žmonės) dažniausiai buvo tik konkretaus regiono patriotai, bet greitai radosi kviečiančiųjų vienytis visus arabus nuo Bagdado iki Tetuano (populiarios dainos žodžiai).
20 a. pradžioje arabų nacionalizmas plito ir kaip reakcija į Osmanų imperijoje didėjantį turkų nacionalizmą (jaunaturkiai). Arabų atsiskyrimo nuo Osmanų imperijos idėjas per Pirmąjį pasaulinį karą stiprino Didžioji Britanija, žadėdama paremti nepriklausomos Arabų valstybės sukūrimą. Osmanų imperijai 1918 kapituliavus Didžioji Britanija arabams duotų pažadų atsisakė. 1920 buvo įkurta Sirijos arabų karalystė, bet ji gyvavo trumpai. Arabų gyvenamose teritorijose atsirado keletas Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai pavaldžių kolonijinių valstybių. Jose (pvz., Sirijoje, Libane, Irake, Palestinoje) greta panarabizmo pradėjo plėtotis priklausymo atskirai valstybei pojūtis, stiprėjo atskiro nacionalinio identiteto jausmas. Panarabizmas vis dėlto nežlugo ir šiuo laikotarpiu tapo viena antikolonijinio judėjimo varomųjų jėgų.
Po Antrojo pasaulinio karo panarabizmo idėjas pasitelkė kairieji arabų politiniai veikėjai. Su marksizmu ir romantiniu nacionalizmu sujungtos panarabizmo idėjos tapo 1947 Damaske įkurtos transnacionalinės arabų BAAS partijos ideologiniu pagrindu. Panarabizmo judėjimui didelę įtaką turėjo ir Izraelio valstybės paskelbimas Palestinos teritorijoje. Daugeliu aspektų panarabizmas tapo priešiškas Vakarų civilizacijai, be to, požiūris į Izraelį labai suskaldė arabų pasaulį (takoskyra ypač išryškėjo 1978 Egiptui ir Izraeliui pasirašius Camp Davido susitarimus).
20 a. antroje pusėje keletą kartų bandyta kurti panarabistinę valstybę: 1958–61 gyvavo Egipto ir Sirijos sudaryta Jungtinė Arabų Respublika, 1963–71 – Egipto, Sirijos ir Irako paskelbta nauja federacinė Jungtinė arabų respublika (suiro pirmiausia dėl Sirijos ir Egipto prieštaravimų). 20 a. pabaigoje suvienyti arabus ypač stengėsi Libijos lyderis M. al Kaddafi (1970 siekė sukurti Libijos, Sudano, Sirijos ir Egipto federaciją, 1974 – suvienyti Libiją ir Tunisą, 1975–76, 1980 – Alžyrą ir Libiją). Visos šios pastangos buvo nesėkmingos. Tvariausia pasirodė Arabų lygos įkūrimo idėja (įkurta 1945), bet ir ši organizacija nepasiekė glaudesnės arabų gyvenamo regiono integracijos.
21 a. pradžioje panarabizmas išlieka gyvybingas, ypač tarp žemesniųjų arabų sluoksnių, bet jį vis labiau stelbia įvairios islamo ideologijos, pvz., panislamizmas, kurios nelabai dera prie panarabizmo, nes šis mažai susijęs su religingumu.