Pandžãbas, Pendžabas (skr. Pantšanada, angl. Punjab, hindi ir urdu Panjāb), istorinė sritis Pietų Azijoje, Šiaurės Indijoje ir Šiaurės Rytų Pakistane. Pavadinimas kilo nuo 5 upių (Džhelamas, Čenabas, Ravi, Biasas, Satledžas), kurios teka per kraštą. Plotas apie 300 000 km2, geventojų apie 110 mln. (21 a. pradžioje), daugiausiai pandžabų.
Senovės laikai
Dabartinėje Pandžabo teritorijoje žmonės apsigyveno apie prieš septynis tūkstantmečius. Trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų–antro tūkstantmečio prieš Kristų viduryje Pandžabo teritorijoje buvo paplitusi Indo slėnio civilizacija (Harappos kultūra). Apie 14–13 a. pr. Kr. iš vakarų ir šiaurės vakarų į Pandžabą pradėjo skverbtis arijų gentys, kurios pamažu susimaišė su vietos gyventojais. Nuo 516 pr.vKr. dalis Pandžabo teritorijos priklausė Achaimenidų valstybei. 327–325vpr. Kr. dalį Pandžabo (iki Biaso upės) užėmė Aleksandras Makedonietis. Jam mirus (323 pr. Kr.) Pandžabas atiteko indų Maurjų imperijai. 2 a. pr. Kr.–6 a. po Kr. Pandžabas priklausė (iš eilės) Graikų-indų karalystei, Kušanų karalystei, Guptų imperijai.
Pandžabas minimas senovės epe Mahabharata.
Viduriniai amžiai
6 a. po Kr., Guptų imperijai nusilpus ir suirus, Pandžabą užėmė iš šiaurės vakarų įsiveržusios hunų gentys. Hunai Pandžabe neįsitvirtino, bet jį labai nuniokojo; krašte prasidėjo politinio susiskaldymo laikotarpis, kuris sudarė prielaidas įsigalėti musulmonams. 7–8 a. Pandžabas tapo arabų ekspansijos objektu. 10 a. į Pandžabą iš Afganistano pradėjo veržtis tiurkai. Nuo 11 a. pradžios Pandžabas priklausė Gaznevidų valstybei (sostinė Lahoras); krašte pradėjo plisti islamas. 1206–14 a. pabaigoje Pandžabas priklausė Delio sultonatui. 14 a. pabaigoje Pandžabą nusiaubė Timūras.
Naujieji laikai
16 a. pradžioje didelę dalį Šiaurės Indijos (ir Pandžabą) užėmė Vidurinės Azijos karvedys Babūras, kuris įkūrė Mogolų imperiją. 1736–47 Pandžabą laikinai buvo užėmęs Persijos valdovas Nadyras. 18 a. 7 dešimtmetyje Pandžabo teritorijoje susikūrė keletas nepriklausomų sikhų valstybių. 19 a. pradžioje pandžabų gyvenamos sritys į vakarus nuo Satledžo upės buvo sujungtos į Pandžabo sikhų valstybę.
Per 1845–46 ir 1848–49 britų–sikhų karus Pandžabą užėmė britų Ost Indijos bendrovė ir suskirstė į Pandžabo provinciją ir 23 kunigaikštystes. 1858, Ost Indijos bendrovę panaikinus, Pandžabo valdymą perėmė Didžiosios Britanijos vyriausybė.
Didžiosios Britanijos valdžia radikaliai pakeitė Pandžabo naujųjų laikų istoriją. Dalis Pandžabos teritorijos buvo valdoma tiesiogiai kolonijinės administracijos, kita dalis, susidedanti iš įvairaus dydžio kunigaikštysčių, ir toliau liko valdoma vietos kunigaikščių, bet jų veiklą kontroliavo britų rezidentai. Pandžabe buvo dislokuoti Didžiosios Britanijos kariniai daliniai. Krašte įsigalėjo centralizuota ir santykinai bendra administracinė sistema. Prasidėjo jo modernizacija, kuri palietė beveik visas sferas. Pandžabo modernizacija, palyginti su kitomis Indijos sritimis (ypač Bengalija), buvo daug menkesnė ir palietė tik gana menką dalį visuomenės.
Nuo 20 amžiaus
20 a. pradžioje Pandžabe, kaip ir visoje Indijoje, sustiprėjo religinių bendruomenių nesutarimai. 1940 Lahore Musulmonų lyga priėmė nutarimą, reikalaujantį ateityje įkurti nepriklausomą musulmonų valstybę. 1947, susikūrus Indijos ir Pakistano valstybėms, musulmonų gyvenama Pandžabo dalis (apie 60 %) atiteko Pakistanui, hinduistų ir sikhų – Indijai. Nustačius Indijos ir Pakistano sieną keli milijonai Pandžabo hinduistų, musulmonų ir sikhų, gelbėdamiesi nuo riaušių, tapo pabėgėliais, daug žuvo.
1966 Indijos Pandžabas padalytas į tris valstijas: Pandžabą, Harijaną ir Himačal Pradešą. 1981–95 Indijos Pandžabe vyko sikhų, siekiančių sukurti nepriklausomą valstybę, sukilimas; 1984 06 Indijos kariuomenei užpuolus Auksinėje šventykloje Amritsare įsitvirtinusius sikhų separatistus žuvo 400–1500 žmonių (keršydami tuometės Indijos ministrės pirmininkės I. Gandhi asmens sargybiniai sikhai ją nušovė).