Pãnevėžio istòrija
Būsimojo Panevėžio teritorijoje žmonės gyveno nuo 15 a. vidurio. Panevėžys pirmą kartą paminėtas 1503, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Nevėžio ir Lėvens tarpupyje dovanojo žemės Ramygalos klebonui ir įpareigojo jį pastatyti bažnyčią. Pirmiausia Nevėžio dešiniajame krante kūrėsi Senasis Panevėžys (Ramygalos klebono bažnytinė valda). 1507 čia pastatyta pirmoji bažnyčia, greta leista įkurti smuklę. 1519–21 Nevėžio kairiajame krante susiformavo Naujojo Panevėžio gyvenvietė. Per Naująjį Panevėžį ėjo prekybos kelias į Rygą, dėl to jis plėtėsi sparčiau nei Senasis Panevėžys. 1529 jis įrašytas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės neprivilegijuotųjų miestelių sąrašą, 16 a. viduryje istorijos šaltiniuose Naujasis Panevėžys vadinamas miestu, buvo turgaus aikštė ir trys gatvės. Per 1564–66 administracinę reformą į Naująjį Panevėžį perkeltas Upytės apskrities (pavieto) centras.
Panevėžio herbas
Vilkmergės (dabar Ukmergės) gatvė Panevėžyje (apie 1900)
Upytės apskrities teismo pastatas Panevėžyje
1573 Panevėžys pirmą kartą paminėtas Antverpeno mokslininko Johanno Portancijaus sudarytame Livonijos žemėlapyje. 1614 Naujajame Panevėžyje pastatytas teismo archyvo pastatas – seniausias išlikęs Panevėžyje. 1661 Senajam Panevėžiui suteikta turgaus ir prekymečių privilegija, bet ji menkai skatino gyvenvietės plėtrą. 17 a. Panevėžyje daugėjo kitų tautybių gyventojų (ypač žydų, 1671 Senasis Panevėžys buvo išnuomotas žydui Samueliui Juzefovičiui). 1727 į Panevėžio vakarinę dalį atsikėlę pijorai pastatė bažnyčią, įsteigė vienuolyną ir kolegiją, teritorija buvo taisyklingo plano su kvadrato formos aikšte centre. Pijorų apgyventa teritorija netrukus susijungė su Naujuoju Panevėžiu. 1781–82 prie Panevėžio Smėlynėje pastatyta bažnyčia, nuo 1789 čia minima Mikolajevo gyvenvietė. 1791 Naujajam Panevėžiui suteikta sąlyginė privilegija rinkti miesto valdžią.
1796 po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Panevėžys priskirtas Vilniaus gubernijai. 1800 leista steigti rotušę. 1825 pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, 1841 įkurta stačiatikių parapija. Per 1830–1831 sukilimą 1831 03 Panevėžį užėmė Kazimiero Truskausko (lenk. Truszkowski) ir Antano Pšeciševskio (lenk. Przeciszewski) sukilėlių būriai, 07 – H. Dembińskio dalinys. 1832 pijorų kolegija uždaryta, nuo 1840 veikė iš Troškūnų atkelta Panevėžio apskrities bajorų mokykla (uždaryta 1865). 1843 Panevėžys buvo priskirtas Kauno gubernijai, Upytės apskritis pavadinta Panevėžio apskritimi. 1849 Panevėžiui priskirta Mikolajevo gyvenvietė (20 a. galutinai iš atskirų gyvenviečių susiformavo dabartinis Panevėžys). Per 1863–1864 sukilimą Panevėžio apskrityje veikė Eliziejaus Liutkevičiaus sukilėlių būrys. 1866 vietoj rotušės įsteigta miesto dūma. 1872 patvirtintas pirmasis miesto planas.
Vilkmergės (dabar Ukmergės) gatvė Panevėžyje (apie 1900)
19 a. po valstiečių reformos spartėjo pramonės raida. Svarbiausia pramonės šaka buvo žemės ūkio produktų perdirbimas. Panevėžys tapo regiono pramonės centru. 1873 pro jį nutiesus Radviliškio–Daugpilio plačiojo geležinkelio atkarpą, o 1898 – Panevėžio–Pastovių siaurąjį geležinkelį miesto plėtra paspartėjo. 1881 įsteigta Panevėžio tarpusavio kredito draugija, realinė mokykla.
1881 gaisras sunaikino apie 1∕4 miesto. 1885 Panevėžio įmonės gamino 14 000, 1890 – 144 000, 1895 – 945 000 rublių vertės produkcijos. Didžiausia įmonė buvo 1891 įkurta Stanislovo Montvilos spirito ir mielių gamykla. 19 a. pabaigoje mieste pradėti steigti versliniai malūnai.
Panevėžio Turgaus (dabar Laisvės) aikštė 20 a. pradžioje
1897 gyventojų surašymo duomenimis, Panevėžyje gyveno 7286 miestiečiai, 1210 bajorų, 36 dvarininkai, 239 pirkliai, 4019 valstiečių, 40 užsienio valdinių, pagal konfesijas – 6565 judėjai, 4173 katalikai, 1569 stačiatikiai, 265 sentikiai, 265 protestantai, 68 musulmonai, 63 karaitai. 20 a. pradžioje aktyvėjo miesto kultūrinis gyvenimas. 1905 atidarytas Juozo Masiulio lietuviškas knygynas. Nuo 1906 veikė Aido draugija. 1914 pradėjo eiti pirmasis miesto laikraštis Naš kraj. Prasidėjus I pasauliniam karui iš miesto pasitraukė apie 1∕4 gyventojų. Vokietijos kariuomenei užėmus Panevėžį 1915 10 atidaryta pirmoji lietuviška gimnazija, kuri labai prisidėjo prie Panevėžio kultūrinio gyvenimo. 1918 atkūrus Lietuvos valstybę mieste ėmė telktis karininko J. Variakojo vadovaujami savanoriai. 1919 01 jie traukėsi iš miesto nuo Sovietų Rusijos kariuomenės, 1919 05 jį atsiėmė.
Nuo 1920 Panevėžys turėjo savo biudžetą, ūkis buvo tvarkomas pagal planą. 1923 pradėjo veikti elektros stotis, veikė ir spirito ir mielių gamykla, Kalnapilio įmonė, Valstybės degtinės monopolio Panevėžio pilstykla. 1931 pradėjo veikti didžiausia Panevėžio įmonė – akcinė bendrovė Maistas. Nuo 1933 mieste veikė muilo fabrikas, garsus buvo linų šukavimo ir pakulų apdirbimo fabrikas. 4 dešimtmečio pabaigoje pradėta cukraus fabriko statyba. 1918–40 Panevėžys buvo didžiausias grūdų malimo centras Lietuvoje: veikė stambiausias Lietūkio malūnas ir kiti. 1923 atidaryta apskrities ligoninė. 1930 suorganizuotas autobusų susisiekimas. 20 a. 3–4 dešimtmetyje pastatyta modernių pastatų: Lietuvos banko Panevėžio skyriaus rūmai, apskrities ligonių kasos, mergaičių gimnazija, marijonų vienuolynas ir koplyčia, apskrities ligoninė, lenkų ir žydų gimnazijos, Ūkininkų smulkaus kredito bankas, privačių namų.
Panevėžio vaizdas iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios bokšto (20 a. 3–4 dešimtmetis)
Mitingas Turgaus (dabar Laisvės) aikštėje, Jungtinėms Amerikos Valstijoms de jure pripažinus Lietuvos nepriklausomybę (1922)
1921 Panevėžyje pradėjo veikti Miškų technikos, 1922 – berniukų, 1927 – mergaičių amatų mokyklos, 1932 įkurta mergaičių gimnazija. 1939 iš Klaipėdos atkelta prekybos mokykla ir Pedagoginis institutas (tais pačiais metais perkeltas į Vilnių). Mieste buvo dvi žydų, viena lenkų gimnazijos, žydų vidurinė mokykla ir žydų dvasinė seminarija. 1919 atkurta Aido draugija. 1922 pradėjo veikti viešoji biblioteka. 1924 pradėtas leisti laikraštis Panevėžio balsas. 1925 įkurta Dainos draugija ir Panevėžio muziejus. Buvo daug chorų, aktyviai veikė ateitininkai, skautai, šauliai. Panevėžyje dirbo skulptoriai B. Bučas, J. Zikaras, dailininkai V. Kairiūkštis, P. Puzinas, J. Kaminskas, rašytojai J. Lindė-Dobilas, G. Petkevičaitė-Bitė, M. Grigonis, K. Jasiukaitis, J. Čerkesas-Besparnis, B. Buivydaitė. 1926 įkurta Panevėžio vyskupija. 1927 mieste įsikūrė marijonai. 1930 pašventinta Kristaus Karaliaus katedra. Panevėžyje buvo dislokuotas Pirmosios pėstininkų divizijos štabas.
1940 06 SSRS okupavus Lietuvą jau liepos mėnesį prasidėjo pirmieji areštai – suimti mokytojai P. Būtėnas, J. Elisonas, B. Antanaitis, buvęs vidaus reikalų ministras J. Čaplikas ir kiti. Per 1941 06 masinius gyventojų trėmimus iš Panevėžio apskrities išvežta apie 600 asmenų. 1941 06 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui traukdamasi SSRS kariuomenė ir Valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKGB) nužudė tris gydytojus ir gailestingąją seserį (kartu – dar tris panevėžiečius), prie cukraus fabriko sušaudė 19 politinių kalinių. Mieste prasidėjo sukilimas prieš sovietų valdžią, 1941 06 27 į Panevėžį įžengė Vokietijos kariuomenė. 1941 07 11 mieste įsteigtas žydų getas, vyko žydų ir sovietinių kolaborantų žudynės (daugiausia nužudyta 1941 08 23 – 7523 žmonės). 1941 11 iš 6 apskričių sudaryta Panevėžio apygarda. 1944 traukdamasi Vokietijos karuomenė apgriovė 13 pramonės įmonių, malūnus ir elektros stotis, kiek vėliau jos aviacija subombardavo gyvenamųjų namų kvartalus prie Turgaus (dabar Laisvės) aikštės.
Po II pasaulinio karo sovietiniam okupaciniam režimui mieste priešinosi Juostino (palaikė ryšius su Algimanto apygardos partizanais), Baltosios lelijos (palaikė ryšius su Lietuvos laisvės armija), Gedimino būrio, Atžalyno ir kitos pogrindinės organizacijos.
Sovietų okupacijos metais Panevėžys buvo rajono centras (nuo 1950). 1944 atidaryta suaugusiųjų gimnazija, muzikos ir geležinkelininkų mokyklos. 1961 Panevėžio politechnikumo bazėje įkurtas Kauno politechnikos instituto Panevėžio vakarinis skyrius, 1965 – vienintelė Lietuvoje internatinė sporto mokykla, 1966 – jaunųjų gamtininkų ir jaunųjų technikų stotys, 1967 – Vaikų dailės mokykla. Miestą garsino Juozo Miltinio dramos teatras (įkurtas 1940).
20 a. 5 dešimtmetyje mieste kūrėsi amatininkų artelės (Oriol, Raudonasis spalis ir kitos), 6–7 dešimtmetyje – ir didelės pramonės įmonės (Lietkabelis, Gelžbetonio dirbinių, Tiksliosios mechanikos, Autokompresorių, Ekrano gamyklos, Stiklo fabrikas). Buvo tiesiami kanalizacijos tinklai, 1963 miestas dujofikuotas, pradėti statyti nauji daugiabučių namų rajonai. 1972 pradėta rekonstruoti panevėžiečių poilsio vieta – Senvagė. Panevėžys tapo lietuviškiausiu šalies didmiesčiu (2 lentelė).
1988 07 įkurta Panevėžio Sąjūdžio rėmimo grupė, 1988 08 pradėtas leisti laikraštis Sąjūdžio žodis. 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę bankrutavo dalis Panevėžio įmonių, jų vietoje kūrėsi naujos. 1993 patvirtintas miesto herbas. 1995 vėl atkurta Panevėžio apskritis. 2001 įkurta viešoji įstaiga Panevėžio siaurukas. 2001 įkurtas vienintelis šalyje Norvegijos pramonės parkas. 2008 pastatyta termofikacinė elektrinė.
1
2
Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m. Panevėžys 2003; O. Maksimaitienė Panevėžio miesto istorija Panevėžys 2003.
2375
2711
-Senasis Panevėžys; -Naujasis Panevėžys; -Panevėžys