Pãnevėžio mókytojų seminãrija, specialioji vidurinė mokykla, veikusi 1872–1915. Rengė Kauno gubernijos pradinių mokyklų mokytojus.
Į Panevėžio mokytojų seminariją iš pradžių buvo priimami stačiatikių tikėjimo įvairių luomų jaunuoliai, baigę dviklasę mokyklą arba išlaikę egzaminus (pageidauta Kauno gubernijos valstiečių vaikų, bet daugiausia stojančiųjų buvo iš Minsko gubernijos – apie 35 %, iš Kauno gubernijos – apie 25 %). Mokslas truko trejus metus.
Panevėžio mokytojų seminarija buvo uždara mokymo įstaiga: visi mokiniai gyveno bendrabutyje prižiūrimi ir auklėjami pagal griežtas taisykles. Prie Panevėžio mokytojų seminarijos gyveno direktorius, šventikas, mokytojai – antrame seminarijos aukšte. Pusę Panevėžio mokytojų seminarijos sklypo užėmė sodas ir daržas, buvo ir nedidelė stačiatikių cerkvė. Panevėžio mokytojų seminarijos rūsiuose saugoti ne tik šios seminarijos, bet ir Troškūnų, Palėvenės, Biržų progimnazijų, parapinių mokyklų archyvai (per Pirmąjį pasaulinį karą išvežti į Rusiją dingo).
Panevėžio mokytojų seminarija dirbo pagal Rusijos imperijos Švietimo ministerijos mokytojų seminarijų programą. Buvo mokoma stačiatikių tikybos, rusų kalbos, aritmetikos, geometrijos pagrindų, žemės matavimo, braižybos, šiek tiek gamtos mokslų, amatų, daržininkystės ir sodininkystės. Naudoti pradinės mokyklos dvikalbiai vadovėliai ir rusiški skaitiniai, kurių tekstai buvo verčiami į lietuvių kalbą. Lietuvių kalba (tik kaip pagalbinė priemonė) buvo dėstoma nereguliariai (1873 buvo įvestos 1–2 pamokos per savaitę). Dirbti su lietuvių vaikais seminaristai mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijos bazinėje pradinėje mokykloje, kurioje buvo sudaromos rusų kalbos nemokančių mokinių klasės. Vadovaujami lietuvių kalbos dėstytojo ir pradinės mokyklos mokytojo seminaristai jose praktikuodavosi.
pirmieji lietuviai seminarijoje: sėdi – Kazys Uleika, mokytojas Jonas Jablonskis, Antanas Vireliūnas, stovi – Antanas Žalys, Jonas Murka ir Kostas Jablonskis (apie 1907–1908; Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka)
Po 1905–1907 revoliucijos seminarijoje galėjo mokytis ir katalikų tikėjimo jaunuoliai (ne daugiau kaip 33 % visų Panevėžio mokytojų seminarijos moksleivių), gavę Švietimo ministerijos leidimą, daugėjo lietuvių kalbos pamokų. Atsirado galimybė į Panevėžio mokytojų seminariją stoti lietuviams, bet 1907 iš 132 mokinių jų buvo tik 8.
Seminaristai mažai dalyvavo visuomenės veikloje, bet po 1905 įvykių lankė slaptus susirinkimus, mitingus. Per liberalų moksleivių žurnalą Aušrelė, pradėtą leisti 1910 Vilniuje, palaikė ryšius su Maskvos ir Sankt Peterburgo studentais. Žurnalo Aušrinė priede Vasaros darbai seminaristai buvo raginami rinkti tautosaką.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Panevėžio mokytojų seminarija 1915 evakuota į Baltarusijos miestą Mstislavlį ir iš ten jau nebegrąžinta.
Iki 20 a. pradžios seminarija parengė apie 400 mokytojų (kasmet apie 14 jaunuolių). Panevėžio mokytojų seminariją baigė J. Murka, P. Tarasenka, A. Vireliūnas. 1906–1908 lietuvių kalbą joje dėstė J. Jablonskis (vienintelis Panevėžio mokytojų seminarijos mokytojas lietuvis).
Juozo Mičiulio knygos Panevėžio mokytojų seminarija: prieš karą ir dabar (1929) puslapis (Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka)
-mokytojų seminarija