panika

pãnika (gr. panikon – pagal senovės graikų dievo Pano vardą), staigus didelis baimės priepuolis ir nerimo jausmas, kuriuos sukelia tikras arba įsivaizduojamas pavojus. Reiškiasi kaip viena minios elgesio rūšių (daugelį žmonių apimanti baimė, išgąstis, siaubas, sąmyšis) arba kaip vadinamųjų panikos sutrikimų požymis. Dėl itin stipraus emocinio susijaudinimo būsenos panika gali paskatinti neadekvatų elgesį tam tikromis aplinkybėmis. Panika atsiranda dėl socialinių situacinių (bendros išorinės aplinkybės, kurios sukelia psichinę įtampą, nerimą dėl baisių įvykių – žemės drebėjimo, karo grėsmės, teroristų, mirtinos ligos, pavyzdžiui, kiaulių gripo, – baimės ir kita), bendrųjų psichologinių (netikėtumas, išgąstis, kurį sukelia nežinojimas, koks yra tikrasis pavojaus šaltinis, kada jis atsirado, kaip jį įveikti), fiziologinių (nuovargis, badavimas, apsvaigimas ir kitos būsenos) priežasčių. Skiriamos dvi panikos rūšys: kilusi dėl netikėto labai didelio (beveik neišvengiamo) pavojaus gyvybei ir kilusi ilgai laukiant pavojaus, pervargus, dėl gandų, klaidingos informacijos, įsivaizduojamo pavojaus, klaidingo suvokimo. Žmonės užsikrečia baime vieni nuo kitų, ji stiprėja ir silpnina gebėjimą racionaliai vertinti aplinkybes, sukaupti valią ir organizuotai priešintis, minia tampa destruktyvi – nekontroliuoja elgesio, veikia iracionaliai. Žmonių grupė lengviau pasiduoda panikai, kai grėsmė neaiški arba subjektyviai reikšminga, menkas grupės susiklausymas ir jos lyderių autoritetas. Panika gali kilti, kai žmogus (arba kas nors iš jo aplinkos) išgyveno netikėtą ir skaudžią patirtį, patyrė realią žalą aplinkybėmis, kurių rizikos nebuvo įvertinęs, dėl to analogiškai vertina esamą padėtį ir itin išgyvena dėl galimų grėsmių. Šios mintys gali sukelti sutrikimą, kuriam būdingas priepuoliais užeinantis labai stiprus ir vis stiprėjantis nerimas, virstantis baime. Priepuolio metu apima stiprus distresas (stiprėja širdies plakimas, greitėja kvėpavimas, žmogus prakaituoja, prasideda drebulys, pykinimas, apima jausmas, kad tuoj ištiks širdies smūgis arba mirtis) ir psichologinis diskomfortas (jausmas, kad netenkama proto arba prarandama kontrolė). Paniką dažnai lydi agorafobija. Kartą patyręs netikėtą panikos priepuolį žmogus vengia tam tikrų dalykų (prekybos centrų, automobilių, greitkelių, plačios gatvės, tunelių, teatrų, restoranų, lėktuvų, liftų, išvykti toli nuo namų, laukti eilėje) ir specifinio elgesio (bėgti laiptais, būti tvankiose patalpose ar transporto priemonėse, aerobikos, šokių, valgyti sunkiai virškinamą maistą, įsitraukti į pokalbį, būti saunoje arba duše uždarius duris ir kitų), stengiasi būti saugioje aplinkoje su žmonėmis, kuriais pasitiki. Panikos sutrikimams atsirasti svarbūs biologiniai (kai kurie žmonės yra jautresni stresui ir stipriau reaguoja į kasdienius gyvenimo įvykius) ir psichologiniai (žmonės, kuriems būdinga didesnis nerimastingumas, jautrumas, savo fizinėmis reakcijomis yra linkę interpretuoti įvykius kaip grėsmingus) veiksniai bei jų sąveika. Panikos sutrikimą gali paskatinti tam tikri vaistai, nesaikingas rūkymas arba kofeino vartojimas, piktnaudžiavimas alkoholiu, tam tikri narkotikai (metamfetaminai, marihuana, kokainas, LSD), skydliaukės hiperfunkcija. Panikos sutrikimas būdingas apie 2 % maždaug 20–30 metų žmonių. Moterys jį patiria dažniau nei vyrai. Gydoma vaistais ir kognityvine elgesio terapija (išmokstama geriau suprasti panikos priepuolių požymius ir juos kontroliuoti, atliekama kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimai).