panlogizmas

panlogzmas (pan… + gr. logos – mintis, protas), filosofinė koncepcija, teigianti būties ir mąstymo tapatybę, gamtos ir visuomenės raidą laikanti pasaulinio proto, absoliučios idėjos logine veikla. Teigia, kad visą esamybę įmanoma pažinti racionaliai logiškai. Būties dėsnius nustato logikos dėsniai, kurie yra tikrovės raidos pagrindas. Senovės graikų filosofijoje Parmenidas teigė būties ir mąstymo tapatybę. Terminą pirmasis pavartojo vokiečių filosofas J. E. Erdmannas (1805–91), juo įvardijo G. W. F. Hegelio filosofiją, kuri yra ypač išplėtotas panlogizmas. G. W. F. Hegelis teigė, kad absoliutas (absoliuti idėja, pasaulinė dvasia) adekvačią formą įgyja tik grynajame mąstyme. Mąstymas yra veiklus, tai subjekto ir objekto vienybės įsisąmoninimas, savęs atpažinimas, savimonė. Absoliučios idėjos sklaidos pradinis etapas yra logika. Gamta yra mąstančio proto kūrinys, idėjos suišorėjimas, kitabūtis. Protas yra istorijos pagrindas, visuomenės gyvenimą ir kaitą lemiantis veiksnys. Istorija yra nuoseklus pasaulinio proto atsiskleidimas.