Pãno fleità, zikos instrumentas – pučiamasis labialinis aerofonas; uždaroji daugiavamzdė fleita.

Sandara

Tai 3–34 nevienodo ilgio (nuo ilgio priklauso garso aukštis), rečiau ir skersmens nendrės, bambuko, medžio, molio, gyvulių kaulų, ragų, paukščių plunksnų, tuščiavidurių augalų stiebų, medžio žievės, metalo vamzdeliai. Vamzdelių viršutinis galas gali būti nupjautas lygiai, 2 priešpriešiniais kampais, įstrižai iš vienos pusės arba su plyšeliu. Vamzdelio garso aukštis reguliuojamas atitinkamu vamzdelio ilgiu arba vamzdelio kamščiu (augalo stiebo narelio pertvara, medienos arba vaško kamščiu). Vamzdeliai gali būti atskiri, sujungti taip, kad sudarytų stačiakampio, trapecijos arba paukščio sparno pavidalą, surišti į kuokštą, ryšulį. Oras pučiamas per Pano fleitos viršutinį galą. Garsas susidaro pučiamo oro srovei susidūrus su stačiabriauniu įpūtimo angos kraštu. Pano fleitos garsaeiliai daugiausia diatoniniai, kartais anhemitoniniai.

Istorija

Pano fleita – vienas seniausių muzikos instrumentų pasaulyje. Pavadinta pagal senovės graikų dievą Paną (Pano fleita jo atributas). Šiaurės rytų Italijoje rasta Pano fleitos piešinių ant 6–5 a. pr. Kr. žalvario urnų. Pano fleitą naudojo etruskai, graikai (siringė), kinai (dviguba Pano fleita). Pano fleita labai paplitusi Ramiojo vandenyno pakrantėse, jo centrinėse salose, Pietų Amerikoje, Okeanijoje. Dažniausiai tai dviguba Pano fleita, kurios kiekviena puse išgaunama sveikųjų tonų gama. Gyvuoja Pano fleitų ansambliai, orkestrai. Pano fleitomis grojama įvairių stilių muzika. Į Pano fleitą panašūs lietuvių skudučiai, boliviečių jula jula, armėnų bazampoch sringas, komių kuimčipsanas, ukrainiečių kuvycai, rusų kuviklai, gruzinų soinaris, sen. Azerbaidžano teritorijos musigaras, rumunų, moldavų najus.

1070

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką