panpsichizmas

panpsichzmas (pan… + gr. psychē – siela), filosofinė koncepcija, teigianti, kad visi pasaulio daiktai turi sielą. Artimas panteizmui, hilozoizmui. Laikosi organicistinio požiūrio į gamtą – ją sudvasina, traktuoja kaip vientisą gyvą organizmą. Panpsichizmas reikštas senovės graikų, neoplatonikų, vidurinių amžių mistikų, Renesanso, romantizmo, 19 amžiaus gamtos filosofijoje. Terminą veikale Panpsychia (1591) pirmasis pavartojo italų filosofas F. Patrizi. G. Bruno teigė, kad pasaulinė siela (lot. anima mundi) yra pasaulio dvasinė substancija ir gyvybės šaltinis, vienybės ir judėjimo pradas. Visi daiktai, monados, turi sielą, visas pasaulio dalis jungia į simpatiją panaši dvasinė jėga. F. W. J. Schellingas teigė, kad materijos esmė glūdi gyvybiškoje pirmapradėje galioje, sąmonę ir materiją laikė šios galios organizavimo ir raidos skirtingais laipsniais.