pantezmas (pan… + gr. theos – dievas), metafizinė ir religinė nuostata, teigianti, kad Dievas yra tapatus pasauliui arba pasaulis yra Dievo apraiška. Panteistais laikomi įvairių laikotarpių mąstytojai ir menininkai: ikisokratikai, Platonas, Laodzi, Plotinas, Eriugena, G. Bruno, F. W. J. Schellingas, G. W. F. Hegelis, P. Tillichas, W. Whitmanas, D. H. Lawrence’as, R. Jeffersas ir kiti. Terminą 1720 pirmasis pavartojo J. Tolandas, juo įvardijo B. Spinozos (sukūrusio žymiausią panteizmo filosofinę sistemą) šalininkų pažiūras. 18 amžiuje panteizmo ir ateizmo terminai reiškė priešiškumą teologijai, panteizmas ypač išpopuliarėjo 19 amžiuje. Panteizmas dažniausiai suprantamas kaip teizmo priešybė, neigianti vieną ar abu teizmo pagrindinius teiginius – Dievo asmeniškumą ir transcendentiškumą. Panteistai pasaulį traktuoja kaip organišką vienovę, persmelktą save reguliuojančių principų. Ikisokratikų archė, Laodzi dao, Plotino vienis, B. Spinozos substancija, G. W. F. Hegelio absoliuti dvasia ir kitos vienovę žyminčios sąvokos reiškia daugiau nei pasaulio įvairovę sudarančių elementų sumą, pasaulio dieviškumui nepriskiriamas asmeniškumas. Kai kurie panteistai (A. Schopenhaueris, S. T. Coleridge’as, W. E. Owenas) aiškino vienį eliminuodami dievybę. Panteistiška Dievo imanentiškumo samprata neigia tik tradiciškai teistiškai suprastą transcendenciją, todėl vienpusiškas panteizmo tapatinimas su imanentiniu mąstymu klaidingai priartina jį prie panpsichizmo ir animizmo. Panteizmui artimiausia emanacionistinė pasaulio kilmės doktrina (daoistai, stoikai, Plotinas ir kiti), kai kurie panteistai (A. Schopenhaueris) tikrovę aiškino egzistencialistiškai, kaip vadinamąjį brutalų faktą. Panteizmas neigia Dievą, pasižymintį sąmoningu intencionalumu ir kitomis teistinėmis savybėmis, todėl klasikinis blogio egzistavimo argumentas nepaneigia panteizmo postulatų. Panteizmo etika yra neantropocentrinė, palanki ekologijai. Panteizmas neigia asmeninį nemirtingumą, vietoj jo pabrėžia individo, kaip visumos dalies, įsisąmoninimo svarbą.
Panteistai nesudaro struktūruotos bendruomenės, neturi liturgijos, kanoninių raštų, atmeta galios ir tarpininkavimo struktūras. Panteizmas siejamas ne su ritualinėmis praktikomis, o su gyvenimo būdu – pasaulėžiūra ir etika, reiškiamas muzikos, poezijos, literatūros ir kitomis kultūros formomis.
605