papročia, įprasti, nusistovėję poelgiai, tapę nerašytomis visuomeninio elgesio normomis.
Papročių laikymąsi lemia socialiniai jausmai, instinktai, tuo skiriasi nuo kitų žmogaus elgesį lemiančių socialinių veiksnių (pavyzdžiui, teisės normų). Mažai kintantys papročiai žmones sieja su praeitimi – skatina elgtis taip, kaip elgėsi tėvai, senoliai, kiti žmonės. Papročiai padeda išsaugoti visuomenės kultūrą, patirtį, žinias, bendravimo formas, bet dėl to dažnai lėtai randasi naujų reiškinių.
Papročių rūšys
Pagal elgesio turinį skiriami darbo, švenčių, krikšto, vestuvių, laidojimo, pagal paplitimą – etninės grupės, bendruomenės, kaimo, šeimos, kolektyvo, pagal poveikio būdą – ritualiniai, doroviniai papročiai, mãdos ir kiti.
Papročių raida
Papročiai susiklostė ir per ilgą laiką nusistovėjo iš gerbiamų, toleruojamų poelgių, įpročių, apeigų, švenčių, profesinės veiklos. Valstybės įteisinti papročiai tampa teisės normomis; tada jų laikymosi žiūri valstybė. Papročiai kinta, senųjų papročių visuomeninėms funkcijoms silpnėjant ilgainiui susiklosto naujų. Papročiai labai pakinta po didesnių visuomenės gyvenimo pokyčių.
Lietuvių papročiai
Lietuvių senieji papročiai daugiausia susiję su žemdirbių patirtimi. Jie daugiau negu daugelio kitų Europos tautų papročiai išlaikė ikikrikščioniškų bruožų. Iš darbo papročių buvo paplitę talkų, patalkio, pamatinių, pabaigtuvių, atminų papročiai. Jiems dažnai būdinga tikėjimas magiškąja pradžios, aukojimo reikšme (pavyzdžiui, pirmosios vagos paprotys). Kalendorinių švenčių (Kalėdų, Užgavėnių, Velykų, Joninių) papročiais siekta užtikrinti ūkinę sėkmę, kai kurie (parugė, sambaris, patalkys), artimiau siejosi su žemės ūkio darbais. Dalis papročių įėjo į krikščioniškas šventes (Kalėdos, Užgavėnės, Vėlinės). Daug šeimos papročių susiję su žmogaus gyvenimo svarbiausiai įvykiais: gimimu (apgėlai, krikštynos, gimtadienio, vardadienio minėjimas), vedybomis (mergvakaris, piršlybos, guldytuvės, atgrąžtai, vestuvės), mirtimi (Ilgės, budynės, šermenys, laidotuvės, pakasynų vaišės, gedulas). Vadinamiesiems visuomeniniams papročiams būdinga savitarpio pagalba ir solidarumas (bičiulystė, skerstuvės, vakaronės), parama nukentėjusiesiems (bandžiulystė, padegėlis).
Sovietinės okupacijos metais bandyta dirbtinai keisti papročių turinį (vardynos, komjaunuoliškos vestuvės, civilinės metrikacijos aktų ceremonialai, žiemos, derliaus šventės), sukurta naujų papročių.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nuo 20 amžiaus pabaigos į buitį grįžta kai kurie senieji lietuvių kalendorinių švenčių papročiai, lietuvių šeimos švenčių papročiai, atsiranda dirbtinai įvestų nelietuviškų papročių (Helovinas).
P. Dundulienė Žemdirbystė Lietuvoje Vilnius 1963, Senieji lietuvių šeimos papročiai Vilnius 2005; A. Vyšniauskaitė Lietuvių šeimos tradicijos Vilnius 1967; Atvažiuoja Kalėdos: Advento–Kalėdų papročiai ir tautosaka Vilnius 2000; Kupolio rože: Sekminių–Joninių papročiai ir tautosaka Vilnius 2003; A. Vaicekauskas Lietuvių žiemos šventės Kaunas 2005; Velykų rytą lelija pražydo Vilnius 2006; I. Čepienė Lietuvių etninė kultūra: raidos įžvalgos Vilnius 2008; A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė‑Šaknienė Lietuvių šeima ir papročiai Vilnius 2008.
1012