papuošala, viena seniausių taikomosios dailės rūšių. Tai žmogaus kūno (žiedai, auskarai, diademos, antsmilkiniai, kabučiai, apyrankės, grandinėlės) ir aprangos (segės, sagos, fibulos, smeigtukai, sagtys) puošmenos, amuletai, talismanai, kita. Papuošalai gaminami iš tauriųjų ir spalvotųjų metalų bei jų lydinių, brangakmenių, dramblio kaulo, rago, gintaro, odos. Papuošalai kalami, liejami, kalstomi, drožiami, kuriami granuliavimo, filigrano ir kita technika bei mechaniniu būdu. Papuošalų dalys lituojamos, klijuojamos, paviršius poliruojamas, šlifuojamas, puncuojamas, auksuojamas, sidabruojamas, inkrustuojamas, raižomas, juodinamas, ėsdinamas, emaliuojamas, tapomas, puošiamas perlais, dramblio kaulu, brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis, perlamutru, stiklu, kitomis medžiagomis. Papuošalai atlieka estetinę (seniau maginę, kultinę) funkciją, atspindi asmens socialinę padėtį, madą, nacionalines tradicijas, kartais profesiją.
vėrinys (Prancūzija ar Italija, 18 a., sidabras, topazai, briliantai, deimantai, Poldi Pezzoli muziejus Milane)
Istorinė apžvalga
Papuošalai pradėti gaminti akmens amžiuje. Senųjų kultūrų gyventojai puošėsi apdorotomis žvėrių iltimis, sraigių kriauklėmis, gėlių sėklomis, šaknimis, minkšto akmens vėriniais. Trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų papuošalus pradėta gaminti iš spalvotųjų metalų (daugiausia bronzos). Raiškūs papuošalai nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų kurti Senovės Egipte, Mesopotamijoje, Anatolijoje (dabartinė Turkija), Kaukaze, Indijoje. Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų plastikos ir technikos įvairove garsėjo Kretos ir Mikėnų, nuo 8 a. pr. Kr. – senovės Graikijos (ypač helenizmo laikotarpio) papuošalai. 7–5 a. pr. Kr. raiškius bronzinius, žalvarinius, auksinius ir sidabrinius papuošalus gamino Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje gyvenę skitai, t. p. Etrūrijos, Indijos, Chorezmo, Persijos meistrai. Senovės Romoje tęstos graikų ir etruskų papuošalų tradicijos. Ankstyvaisiais viduramžiais Europos, ypač keltų ir germanų, papuošaluose plėtotas žvėrinis stilius. Bizantijos papuošalams įtaką darė senovės Romos ir Artimųjų Rytų juvelyrika. Saviti papuošalai viduramžiais gaminti Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje, ikikolumbinėje Amerikoje.
skitų krūtinės papuošalas (4 a. pr. Kr., auksas, muziejus Aukso sandėlis Kijeve)
12–13 a. papuošalų meistrai Europoje pradėjo burtis į cechus. Renesanso epochoje papuošalais garsėjo Italijos (B. Cellini, Michelangelo di Vivano), Vokietijos (H. Mielichas, Erasmusas Hornickas, W. Jamnitzeris, Antonijus Eisenhoitas), Prancūzijos (Étienneʼas Delaune’as, L. Limosinas) ir Anglijos juvelyrai, t. p. dailininkai (A. Altdorferis, A. Düreris, H. Holbeinas jaunesnysis), kurie kūrė ar projektavo stambias įmantrių formų seges, kaklo ir galvos apdangalų papuošalus, dekoruotus grotesku, monogramomis, mitologinėmis ir alegorinėmis figūromis.
pakabutis (Italija, 16 a. pabaiga, auksas, emalis, deimantai, rubinai, perlai, Viktorijos ir Alberto muziejus Londone)
Baroko laikotarpiu buvo gaminti paprastesni, bet gausiai brangakmeniais puošti papuošalai. 17 a. viduryje greta kitų šalių auksakalių (Pierreʼo Germaino, Claudeʼo Ballino Prancūzijoje ir kitų) iškilo Olandijos juvelyrai (F. J. Morisonas, J. van der Spee, Paulis van Vianenas). Rokoko papuošalams būdinga natūralizmas, asimetrija, augalinių ornamentų gausa. 18 a. labiausiai garsėjo Prancūzijos papuošalai, jų sukūrė Justeʼas‑Aurèleʼis Meissonnier, Pierreʼas‑André Jacqueminas, C. Haudry, Thomas Germainas, François‑Thomas Germainas; raiškius papuošalus gamino Vokietijos (Johannas Melchioras Dinglingeris, Telo, Billerių, Buschų, Meitnachtų, Pfefferhausenų šeimos, B. H. Weige), Olandijos (Gabijnus van der Lely, J. Stottelingas) ir Anglijos (Paulis de Lamerie, Charlesas Frederickas Kandleris) juvelyrai. 18 a. antroje pusėje papuošalų stilistikoje reiškėsi klasicizmo bruožai. Po Prancūzijos revoliucijos papuošalų gamyba smuko. 19 a. papuošaluose vyravo istorizmas ir eklektika, mechaniniai atlikimo būdai. Meniškumu išsiskyrė monarchų papuošalai.
Prancūzijos (R. J. Lalique’as, Henri Vever, Lucienas Gaillard’as, L. Gautranas), Jungtinių Amerikos Valstijų (L. C. Tiffany), Belgijos (Philippeʼas Wolfersas) ir Didžiosios Britanijos (Charlesas De Temple’is) moderno krypties papuošalams būdingas individualus autorių stilius, nauji įvaizdžiai, asimetrija, lanksčios linijos, ryškios spalvos. Po I pasaulinio karo unikalių papuošalų reikšmė sumenko. Raiškių papuošalų sukūrė art deco atstovai (Jeanas Fouquet, Fulco di Verdura, Raymondʼas Templier, A. Pomodoro).
Po II pasaulinio karo papuošalams įtaką darė konstruktyvizmas, ekspresionizmas, minimalizmas, jų raidą skatino auksakalių ir sidabrakalių gildijų Anglijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse veikla, nuo 7 dešimtmečio rengiamos tarptautinės parodos. 8 dešimtmečio papuošalų kūryboje reiškėsi postmodernizmas, siekta konceptualumo. 20–21 a. Europoje papuošalus gamina garsios bendrovės Bvlgari, Cartier, Boucheron, Chaumet, Mauboussin, Swarovski, Van Cleef & Arpels, Garrard, Gübelin, Jungtinėse Amerikos Valstijose – Tiffany & Co, Harry Winston. 20 a. antroje pusėje unikalių papuošalų Vokietijoje sukūrė Friedrichas Beckeris, Clausas Bury, A. Hüber, Stephanas Seyffertas, Friedrichas Knupperis, Prancūzijoje – Pierreʼas Cavalanas, Olandijoje – Hansas Appenzelleris, Emmy van Leersum, Didžiojoje Britanijoje – Wendy Ramshaw, Breonas O’Casey, Austrijoje – P. Tully, Italijoje – Giampaolo Babetto, A. Bernardo, Bruno Martinazzi, Ispanijoje – Ramónas Puigas Cuyàsas, Izraelyje – Deganit Stern Schocken, Esther Knobel, Jungtinėse Amerikos Valstijose – Stanley Lechtzinas, Olafas Skoogforsas, G. S. Griffinas, Suzan Rezac.
R. Quigley. Keturios segės (Jungtinės Amerikos Valstijos, 1982, sidabras, epoksidinė derva)
Papuošalai Lietuvoje
Lietuvoje ankstyviausi papuošalai – vidurinio neolito (2500–2100 pr. Kr.) gintariniai kabučiai, žvėrių (briedžių, elnių, lokių, stumbrų, šernų) apdoroti dantys ir iltys. Bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje dauguma papuošalų – kauliniai smeigtukai, karoliai. Pirmieji žalvariniai papuošalai buvo įvežami iš Šiaurės Vokietijos, Meklenburgo, Šlėzvigo‑Holšteino, Danijos, Pamario sričių. Nuo bronzos amžiaus 2 laikotarpio (1600–1400 pr. Kr.) Vakarų Lietuvoje pradėta gaminti vietinius žalvarinius papuošalus, jų forma iš pradžių panėšėjo į atvežtinių. Bronzos amžiuje paplito žalvariniai papuošalai: smeigtukai su apvalios vielos įvijinėmis galvutėmis, apyrankės, sagos, įvijiniai antsmilkiniai, kabučiai, antkaklės, grandelės. Nešioti kauliniai, gintariniai, moliniai karoliai. Ankstyvajame geležies amžiuje paplito geležiniai papuošalai: smeigtukai su bronzinėmis galvutėmis ir geležinėmis adatomis, lazdeliniai smeigtukai. Šiuo laikotarpiu papuošalai buvo įvežami iš Vidurio Europos, Šiaurės Vokietijos, Pamario, Danijos, Švedijos. Viduriniame geležies amžiuje nešioti plokšteliniai, įvijiniai, žiedeliniai antsmilkiniai, apgalviai, balnelinės, storėjančiais užkeistais arba plonėjančiais galais su kilpele ir kabliuku antkaklės, kaklo apvaros iš žalvario, stiklo, gintaro, alavo, lankinės ir plokštelinės segės, kamieniniai, žiediniai, kryžiniai smeigtukai, kabučiai, juostinės, įvijinės, storagalės, plačiais trikampiais galais, masyvios apyrankės, įvijiniai ir juostiniai žiedai. Papuošalų gamybai daugiausia naudotas žalvaris, pasitaiko geležinių, sidabrinių, pasidabruotų, alavuotų dirbinių.
poriniai smeigtukai iš Pavirvytės‑Gudų kapinyno (7–8 a., žalvaris, Mažeikių muziejus)
Senajame geležies amžiuje nešioti apgalviai, įvijiniai, plokšteliniai ir žiedeliniai antsmilkiniai, antkaklės, kaklo apvaros iš gintaro, žalvario karolių ir žalvarinių kabučių, segės, ritiniai, lazdeliniai smeigtukai, apskrito ar ovalaus, trikampio skersinio pjūvio apyrankės, įvijiniai ir neornamentuoti žiedai iš apskrito pjūvio juostelės. Šiuo laikotarpiu papuošalai gaminti iš žalvario, geležies, sidabro. Iš Romos imperijos provincijų buvo įvežami emaliuoti dirbiniai: segės (manoma, įvežta iš Padunojės provincijų, Vyslos žemupio), kabučiai, apyrankės, t. p. emalio, žalvario (kartais auksuoti) ir stiklo karoliai. Šiuos dirbinius nešiojo diduomenė. 5–8 a. pradėti naudoti ir sidabriniai papuošalai, 8–9 a. paplito pasidabruoti, puošti tamsiai mėlyno stiklo akutėmis. Jų rasta turtingųjų kapuose. Šiuo laikotarpiu nešioti kabučiai, kiauraraštės, emaliuotos pasaginės ir lankinės segės, smeigtukai, apyrankės, antkaklės.
9–13 a. įsigalėjo masyvūs žalvariniai papuošalai – poriniai kryžiniai smeigtukai, sujungti keliomis grandinėlių eilėmis, pasaginės segės, antkaklės, išgaubtos ir aukštos apyrankės, įvijiniai su praplatinta priekine dalimi žiedai. Papuošalai dažniausiai puošti geometriniu, augaliniu ir gyvūniniu ornamentu, daug sidabruota. 13–15 a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje klostėsi diduomenės papuošalai, juos gamino vietos ir Lietuvoje gyvenę užsienio meistrai. Daugiausia iš sidabro jie liejo, kalė, spaudė baltų stiliaus pasagines ir plokštines seges, plokštines ir juostines apyrankes, vijo antkakles ir apyrankes, žiedus, gamino kaklo vėrinius ir medalionus, auksuotos sidabro skardos ir ažūrinius karolius, papuošalus inkrustavo brangakmeniais, dekoravo raižytais, kalinėtais ir reljefiniais raštais.
apyrankė (Lietuva, 12–13 a., sidabras, juodinimas, raižymas, kalstymas, valcavimas, auksavimas?, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Renesanso epochoje baltų stiliaus žalvariniai papuošalai (antkaklės, smeigtukai, apyrankės) nyko, pradėta orientuotis į vokiečių, čekų, lenkų papuošalus, jų pavyzdžiu gaminti žiedai, auskarai, apyrankės, grandinėlės ir masyvios grandinės, perlų vėriniai, reljefinės gemos, kaklo papuošalai ir apyrankės su medalionais bei Vilniaus kalyklos monetomis. 16 a. Vilnius tapo Lietuvos auksakalystės centru. Europos įtaką skatino monarchams ir Bažnyčiai dirbę kitų šalių juvelyrai. Nuo 1495 papuošalai buvo gaminami Vilniuje, kiek vėliau Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose veikusiuose auksakalių cechuose, papuošalus kūrė savarankiškai dirbantys vietos ir keliaujantys juvelyrai. Didikai puošėsi masyvesniais, brangakmeniais nusagstytais papuošalais: filigrano ir kiauraraštėmis segėmis, perlų vėriniais, grandinėmis, miestiečiai ir smulkieji bajorai nešiojo kuklesnius papuošalus, mūvėjo sidabrinius ir paauksuotus žalvarinius žiedus su stiklo, gintaro ir pusbrangių akmenų akutėmis. Renesansinių papuošalų sukūrė S. Genzeris, P. Fišeris, Erazmas Bretneris, Jobas Bemas, G. J. Caraglio.
Baroko laikų antkaklės, segės, diademos, žiedai ir apyrankės pasižymėjo meistriškumu, spalvingumu, augalinių ir geometrinių motyvų gausa, emalio ir brangakmenių puošyba. Sarmatiškųjų drabužių papuošalai (delijų segės čapragos, kepurių segės škofijos plunksnoms tvirtinti, puošnios sagos) turėjo ir utilitarią funkciją. 17 a. papuošalai gaminti ne tik vietinei rinkai, bet ir eksportuoti į kitas šalis, jų sukūrė Saliamonas Aronovičius, Juozapas Barčinskis, J. Bohatirovičius, S. Juzefovičius, Šneiderių šeima, D. Vitas. 18 a. gaminti smulkesni, lengvesni, ne tokie spalvingi kaip 17 a., perlais, brangakmeniais puošti papuošalai; jų sukūrė A. Burchartas, M. Burchartas, S. Daškevičius, J. P. Elsas, J. Falbauskas, Vaitiekus Jastžembskis, P. Jelenevičius, Tadas Skendzierskis, Ignotas Skendzierskis, P. J. Šteinbiuchleris, K. Šulcas. Klasicizmo laikotarpio papuošalams būdinga saikingos formos, antikos motyvai. 19 a. įsivyravo istorizmo stilius. Papuošalus gamino vietos meistrai, jų įveždavo iš Rusijos, Lenkijos, Vokietijos. 1893 panaikinus cechus, steigtos papuošalų dirbtuvės ir parduotuvės. Iki I pasaulinio karo papuošalai pasižymėjo moderno ir istorizmo bruožais. 1918–41 auksakalių dirbtuvėse (jų buvo apie 80) Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje daugiausia kurti įvairaus stiliaus žiedai, auskarai, apyrankės. Gintaro papuošalus gamino Tanerio ir Fridmano įmonė (Klaipėda), Juliaus Reinuso gintaro fabrikas, Gutmanų, Motelio ir Geršono Kanų bei kitos dirbtuvės (visos Palangoje). Po II pasaulinio karo unikalių ir tiražinių papuošalų centrais tapo Dailės kombinatai (veikė iki 10 dešimtmečio). Gintaro papuošalų sukūrė F. Daukantas, K. Simanonis, L. Šulgaitė, Birutė ir Eugenijus Mikulevičiai, Nikolajus Žoludevas ir liaudies meistrai (Horstas Taleikis, Dionyzas Varkalis, Vilhelmina Kurklietienė, Irena ir Feliksas Pakutinskai). Lietuvių papuošalai buvo eksponuojami pasaulinėse parodose Expo’68 Montréalyje ir Expo’70 Osakoje, tarptautinėje pramonės ir prekybos parodoje Londone (1968).
7–8 dešimtmetyje modernių papuošalų sukūrė Estijos dailės instituto absolventai (K. Simanonis, Vytautas Budvytis, T. E. Vaivadienė, kiti). 8–10 dešimtmečio papuošaluose buvo atskleidžiamas subjektyvus menininko pasaulėvaizdis, metaforiškumas, naudotos įprastos ir netradicinės medžiagos, įvairėjo technika, buvo pasitelkiamos vaizduojamosios dailės priemonės. Tokių papuošalų sukūrė Jonas Balčiūnas ir Vaidilutė Vidugirytė, Ž. Bautrėnas, E. Burneika, M. Dominaitė‑Gurevičienė, A. Gurevičius, Sigitas Kreivaitis, V. Matulionis, K. Simanonis, B. Stulgaitė, A. Šepkus, Ąžuolas-Leonas Vaitukaitis, S. Virpilaitis, Vytautas Zaturskis, Regina Žiupsnytė. 21 a. papuošaluose vyrauja vėlyvojo modernizmo tendencijos, sąveikaujančios su postmodernistinėmis – antifunkcionalumu, netradicinėmis medžiagomis, elitinio ir masinio skonio supanašėjimu. Postmodernistinių papuošalų sukūrė S. Virpilaitis, B. Stulgaitė, Solveiga ir Alfredas Krivičiai, E. Ludavičius, Indrė Diržienė, Adolfas Šaulys, Saulius Vaitekūnas.
B. Stulgaitė. Kaklo papuošalas (jūržolės šaknys, gintaras, sidabras, 1990; © LATGA, 2020)
B. Tautavičienė III–XVI a. sidabriniai ir sidabru puošti dirbiniai Vilnius 1981; L. Vaitkunskienė Sidabras senovės Lietuvoje Vilnius 1981; E. Laucevičius, B. R. Vitkauskienė Lietuvos auksakalystė: XV–XIX amžius Vilnius 2001; R. Pileckaitė XX amžiaus Lietuvos juvelyrika: Nuo aksesuaro iki priekūnio Vilnius 2008; J. Lanllier, M. A. Pini Five Centuries of Jewelry in the West: 16th to 20th Century New York 1983; P. Dormer, R. Turner The New Jewelry: Trends and Traditions London 1986.
2972
samburu genties kaklo papuošalas (Kenija, 20 a. pirma pusė, oda, stiklo karoliukai, dramblio uodegos plaukai)