Paracaso kultūra (Parãkaso kultūrà), Pietų Amerikos archeologinė kultūra.
Gyvavo apie 700 pr. Kr.–100 po Kr. dabartinėje Pisco provincijoje (Peru). Pavadinta pagal archeologo J. Tello 1925 rastą nekropolį Parakaso mieste. Žmonės gyveno moliu drėbtuose būstuose, vertėsi žemdirbyste (kukurūzai, pupos, moliūgai, arachiai, bulvės, paprikos), žvejyba, maisto rinkimu. Naudojo akvedukus, dirbtinius vandens kanalus. Pagrindiniai amatai: puodininkystė (lėkštės, puodai, buteliai), audimas, mezgimas, pynimas iš medvilnės ir vilnų (naudotos audimo staklės).
Keramikos dirbiniai puošti spalvotais geometriniais, gyvūniniais ir antropomorfiniais ornamentais. Audiniai daugiaspalviai su gyvūniniu, antropomorfiniu, geometriniu ornamentu, kai kuriuose įausta plunksnų. Metalo dirbiniai reti. Manoma, būta gyventojų turtinės ir ūkinės nelygybės. Buvo paplitusi kaukolių trepanacija. Mirusieji laidoti požeminėse kamerose arba negiliose duobėse, dažniausiai sėdomis; mumijos saugomos Icos muziejuje.