paradigmà (gr. paradeigma – pavyzdys), socialiniuose moksluose – teorinių ir metodologinių prielaidų, kuriomis remiasi tam tikras mokslinis tyrimas, visuma. Tai gali būti įrodymui ar palyginimui panaudotas pavyzdys iš istorijos.
Šia reikšme paradigmos terminą pirmasis 20 amžiaus 7 dešimtmetyje pavartojo mokslo istorikas T. Kuhnas, kalbėdamas apie praktikų, kurios apibūdina tam tikrą mokslo discipliną tam tikru laikotarpiu, visumą. Veikale Mokslo revoliucijų struktūra (The Structure of Scientific Revolutions 1962, lietuvių kalba 2003) T. Kuhnas mokslinę paradigmą apibūdino kaip stebėjimo ir tyrimo objektą, su juo susijusius klausimus, kuriuos reikia užduoti ir į kuriuos reikia atsakyti, šių klausimų sudarymo, mokslinių tyrimų ir jų rezultatų interpretavimo būdus. Paradigma, kaip konceptualios pasaulėžiūros, kurias sudaro formalios teorijos, klasikiniai eksperimentai ir patikrinti metodai, apibrėžia mokslinius tyrimus ir žmonių mąstymą. Mokslininkai dažniausiai priima vyraujančias paradigmas ir siekia išplėsti jų ribas peržiūrėdami teorijas, aiškindami tyrimų duomenis, tikslindami matavimo standartus ir stebimų reiškinių aprašymus. Anot T. Kuhno, keičiantis paradigmoms keičiasi ir fundamentalių mokslinius tyrimus grindžiančių sąvokų turinys, atrandami nauji duomenų kaupimo standartai, naujos mokslinių tyrimų technikos, teorinės ir eksperimentinės plėtros kryptys, kurios gali būti visiškai nesuderinamos su senosiomis.