parafrènija (para… + gr. phrēn – protas), psichikos sutrikimas, pasireiškiantis sistemingais kliedesiais, klausos, skonio, uoslės haliucinacijomis, didybės, persekiojimo ir patologiniais afektais. Kartais sergantiesiems šizofrenija, alkoholine psichoze (haliucinoze), senatvine psichoze atsiranda psichikos sutrikimų kompleksas – parafrenijos sindromas (esant pakilios nuotaikos atsiranda fantastinio turinio didybės, persekiojimo arba kliedėjimo idėjos). Parafreniją dažniausiai patiria 30–40 metų žmonės, sergantieji ciklotimija (nuotaikos sutrikimas, apimantis lengvos depresijos arba lengvo pakilumo periodus), pikninės kūno sandaros (kresni, plačios krūtinės, minkštos kūno formos dėl didelio poodinio riebalų sluoksnio, trumpomis galūnėmis, ant trumpo kaklo didele galva, linkę plikti) vyrai. Vėlyvąją parafreniją dažnai patiria 70–80 metų vienišos moterys, kurių sutrikusi klausa ir rega. Joms būna turto grobimo, nuodijimo ir erotinio turinio kliedesių ir su jais susijusių afektų.
Patiriantieji parafreniją mano esą genijai, pasaulio valdovai, kosmoso užvaldytojai, nemirtingieji, kad nuo jų priklauso žmonijos likimas, tik jiems trukdoma veikti, nes neva juos seka. Ligonių asmenybė beveik nepakinta, nuo realybės atitrūksta ne visai, ilgai išlieka darbingi. Parafrenija atsiranda ir progresuoja palengva. Pagal vyraujančius požymius skiriama konfabuliacinė (ligonis daug pasakoja nebūtų dalykų), haliucinacinė (vyrauja klausos haliucinacijos – ligonis neva girdi balsus), ekspansinė (būdinga liguista pakili nuotaika ir didybės kliedesiai), melancholinė (vyrauja depresija). Gydoma psichotropiniais vaistais.
Parafrenijos terminą pirmą kartą pavartojo vokiečių psichiatras E. Kraepelinas (1856–1926).