Paragavãjaus mùzika susiklostė iš vietinių indėnų ir kolonistų europiečių (daugiausia ispanų) muzikinės kultūros bei kreolų ir metisų muzikos, kurioje susiliejo indėnų ir ispanų muzikos bruožai.
Indėnų genčių muzika, šokiai
Seniausiąją muziką sudaro ikikolumbinė Paragvajaus pagrindinių autochtonų gvaranių ir kitų indėnų genčių muzika. Duomenų apie šią muziką pateikia tradicinės vokalinės ir instrumentinės muzikos, choreografijos, religinių apeigų, muzikos instrumentarijaus reliktai, archeomuzikologijos duomenys ir rašytiniai šaltiniai. Indėnų muzika sinkretiškai susijusi su šokiais, žaidimais, pantomima, poezija, kitomis meno raiškos formomis. Muzika yra vienbalsė (kolektyvinis dainavimas unisoninis), pagrįsta pentatoninėmis arba elementariomis 3–4 tonų dermėmis. Vokalinę muziką sudaro šūksniniai signalai, garsų pamėgdžiojimai, užkeikimai, raudos, dainos, religinės giesmės. Dainos pasižymi žanrų įvairove. Choreografijoje vyrauja rateliai; šokami dainuojant ir griežiant muzikos instrumentais.
Senieji muzikos instrumentai
paragvajietiškos arfos
Iš ikikolumbinių muzikos instrumentų gausiausia idiofonų grupė: beldžiamieji (į kietą paviršių) – medinis vamzdis (su rankena arba be jos); kratomieji – įvairių riešutų arba kriauklių vėrinys, pintas arba džiovinto moliūgo barškutis mbaraca (marakos tipo); įvairaus pavidalo ir puošybos auksiniai, sidabriniai arba bronziniai žvangučiai; mušamieji – medinis plyšinis, vandens būgnas (vanduo moliniame dubenyje mušamas džiovintu moliūgu), ksilofono tipo lentelių junginys; sutrenkiamieji – dvi bambukinės arba nendrinės lazdos (mušamas šokio ritmas); frikciniai ir grandomieji – congoerá (braukomas lygus arba rantytas instrumentas, padirbtas iš kaulų). Membranofonai: mušamieji – cilindriniai būgnai matapú, muré-muré ir curugú, kelmas būgnas, katilbūgnis (oda aptemptas puodas). Chordofonai: vienstygis muzikinis lankas su džiovinto moliūgo rezonatoriumi. Aerofonai: išilginės, skersinės ir nosinės fleitos, okarinos, Pano fleitos (fleitos), bambuko, kaulo, medžio natūralieji trimitai.
Europietiškos muzikos sklaida
Nuo 16 a. 3 dešimtmečio Paragvajuje ispanų konkistadorai ir kolonistai pradėjo skleisti europietišką muziką. Itin sparčiai ji plito ispanų misionieriams jėzuitams Paragvajaus pietryčiuose įkūrus Paragvajaus jėzuitų valstybę (1610–1768). Įsteigtos švietimo įstaigos, kuriose indėnai mokyti rašto ir amatų, bažnytinio giedojimo, muzikos ir teatro pradmenų, griežti europietiškais muzikos instrumentais. Tik nuo 20 a. 3 dešimtmečio vidurio kai kuriuose Paragvajaus teatruose pradėta vaidinti, dainuoti ir gvaranių kalba. Bažnyčiose ir vienuolynuose išplito vargonai, stacionarūs varpai ir rankiniai varpeliai, ispanų kilmės konsekracijos (mišių) varpelių ratas, mėgėjų ir profesionaliojoje muzikoje – arfa, šešiastygė gitara, fidelis, smuiko šeimos ir kiti instrumentai. Žymesni užsienio muzikai, tarp jų – L. Bergeras, A. Seppas, Ch. Vaseo, D. Zipoli, dirbo Asunsjone, kituose La Platos baseino miestuose.
Kreolų muzika, šokiai
šoka paragvajiečiai
Ilgainiui susiklostė kreolų muzika. Jos melodika, dermija, harmonija, metroritmika yra europietiškos kilmės (turi ir tautinių savitumų), su senąja indėnų kultūra ją sieja dainų ir šokių poetinių tekstų leksika, siužetai. Buityje plačiai išplito naujieji šokiai – paragvajietiška polca (nuo europietiškos polkos skiriasi kaičiu 6/8 ir 3/4 metru, sinkopinio ritmo melodika, balsų poliritmija), El Santa Fe arba Cielito de Santa Fe, arba Chopi (melodijos nesudėtingos, be žodžių), sjelo, solito, paraga, golondiriana, galopas, valsas; dainų žanrai – kansjonas (lėtesnio tempo paragvajietiška polka), gvaranija (3/4 ir 6/8 metro, charakteringo ritmo, vidutinio tempo melodika; 1928 pirmasis jų sukūrė J. A. Floresas, 1904–74), purajheí. Išpopuliarėjo Lotynų Amerikai būdingi arfos, smuiko ir gitaros, kartais dar ir Pano fleitų nedideli ansambliai.
Profesionaliosios muzikos susiklostymas
18 a. pabaigos–19 a. pradžios tautinis sąjūdis ir kõvos dėl Paragvajaus nepriklausomybės paskatino pirmųjų profesionalių muzikos kolektyvų – karinių ir civilinių pučiamųjų orkestrų populiarumą. 19 a. antroje pusėje darbavosi muzikai (daugiausia užsieniečiai) – pučiamųjų orkestro dirigentas F. S. de Dupuy, teatro dirigentas A. Kabibas, nacionalinio teatro dirigentas I. Odriosola, dirigentas, dainininkas ir kompozitorius L. Cavadagni, pianistai ir pedagogai L. Tessada, M. Morosolis, A. M. de Dupuy, I. Anistis, gitaristas G. Sosa Escalado, klarnetininkas C. Gerrero.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje gastroliuojančios ispanų, italų, prancūzų muzikos trupės Asunsjono teatruose Edem, Granados, Nacionaliniame (dabar Municipalinis), Olympia, Scála pastatė V. Bellini, G. Donizetti, G. Rossini, A. Boito, Ch. Gounod, G. Bizet, J. É. F. Massenet, P. Mascagni, G. Puccini operų, operečių, ispaniškų sarsuelų. Reiškėsi Paragvajaus muzikai – kompozitorius, smuikininkas ir Paragvajaus instituto orkestro dirigentas N. Pellegrini (vienas tautinio himno autorių; 1912 sukūrė pirmąjį Paragvajaus sceninį muzikinį veikalą – sarsuelą Gvaranių žemė), kompozitorius, smuikininkas, Haydno kvarteto ir orkestro vadovas F. Centuriónas, kompozitorius ir dirigentas M. Lefranckas (1918 sukūrė sarsuelą Ir danguje nėra ramybės).
Profesionalioji muzika 20 amžiuje
20 a. prasidėjo reikšmingas Paragvajaus profesionaliosios muzikos raidos etapas. Remiantis tautos istorine patirtimi ir folkloro vertybėmis, siekta puoselėti tautinio savitumo muzikinę kultūrą, ugdyti profesionalius muzikos kūrėjus ir atlikėjus. Kūrinių sukūrė pirmieji tautinio stiliaus kompozitoriai: J. M. Boettneris (1899–1958; simfoniją, baletą René sapnas, simfoninę poemą Inkų dvasia, Gvaranių siuitą; 1957 išleido monografiją Paragvajaus muzika ir muzikantai), J. A. Floresas (baletą Indėnė, simfonines poemas Gvarani, Mburicao), R. Giménezas (simfoniją Paragvajaus rapsodiją), E. Giménezas (koncertą smuikui, simfoninę poemą Mano selvos daina, kantatą Paragvajus atgims), J. C. Moreno Gonzálezas (1956 muzikinę komediją Audėja iš Njanduti, koncertus smuikui ir fortepijonui, simfoninę poemą Saulės fleita, styginių kvartetą, sonatų fortepijonui ir kitiems instrumentams), C. Lara Barreiro (Paragvajaus siuitą, simfoninę poemą, koncertą fortepijonui). Populiarių, tautinių ir patriotinių dainų, kreolų šokių sukūrė I. Benítezas, O. Cardosa, S. Benítezas Rojasas, Ch. Fernándezas-Moreno, E. Martínezas, S. Medina. Žymesni atlikėjai: pianistai E. L. Brynicki, B. Alfaro, L. Aranda, N. Giménezas, F. María Nogerazas, M. M. Salsedo, M. L. Baes Vergara, smuikininkai C. Escobaras, E. Mishas, gitaristai K. Baes Allende, A. P. Bariosas, D. R. Bazualdo, K. Talavera, Felipe Sosa (g. 1945), dainininkės S. Mendoze, Ch. Ocampos, N. Tumanova, liaudies dainininkas A. Barboza.
Asunsjone įsikūrė svarbiausios valstybinės ir privačios muzikų draugijos, mokymo įstaigos, tarp jų – Paragvajaus institutas (įsteigtas 1895; su muzikos sekcija ir simfoniniu orkestru) ir Paragvajaus gimnazija (įsteigta 1913; su Haydno styginių kvartetu), 1934 abi įstaigos sujungtos ir veikia kaip Paragvajaus ateneumas. Draugijos – Muzikos ir dramos (įsteigta 1902), Chorų (įsteigta 1908), Filharmonijos (įsteigta 1910), Meno bičiulių (įsteigta 1915), Orkestrų (įsteigta 1916), Šv. Cecilijos (įsteigta 1917). 1951 įkurta Paragvajaus autorių asociacija. Nuo 1940 Asunsjone veikia pedagoginė muzikos mokykla.
L K. G. Izikowitz Musical and other Sound Instruments of the South American Indians: A Comparative Ethnographical Study Göteborg 1935; N. Slonimsky Music in Latin America New York 1945; A Guide to the Music of Latin America Washington 1962; P. Collaer Amerika: Musikgeschichte in Bildern Leipzig 1. Bd. 1967; J. M. Boettner Música y músicos Paraguay Asunción 1975; B. Susnik, M. Chase-Sardi Los indios del Paraguay Madrid 1995.
1352
Paragvajaus kultūra
Paragvajaus konstitucinė santvarka
Paragvajaus partijos ir profsąjungos