paralyžius

paralỹžius (gr. paralysis – atsipalaidavimas), raumenų judesių visiškas išnykimas dėl inervacijos sutrikimo. Dažniausiai paralyžiuojami ruožuotieji raumenys ir individas negali atlikti aktyvių judesių. Atsiranda dėl galvos ar nugaros smegenų kraujotakos sutrikimo (infarkto), uždegimo, traumos, naviko. Pagal pažeidimo vietą, skiriamas centrinis (sukelia galvos smegenų didžiųjų pusrutulių motorinės zonos centrinio neurono ar piramidinio laido pažeidimas) ir periferinis (sukelia periferinio motorinio neurono pažeidimas) paralyžius. Centrinis paralyžius dažnai būna išplitęs, apima visas galūnes (tetraplegija), vieną kūno pusę (hemiplegija), abi rankas ar kojas (paraplegija), vieną galūnę (monoplegija). Periferinis ribotas, apima vieną raumenį ar jų grupę. Centriniam paralyžiui būdinga raumenų (ypač rankų lenkiamųjų ir kojų tiesiamųjų) įtempimas, sustiprėja gilieji (sausgyslių ir antkaulių), vangesni ar išnykę odos refleksai, atsiranda patologinių refleksų. Periferiniam paralyžiui būdinga raumenų atonija, išnyksta visi refleksai, atrofuojasi raumenys (neurogeninė miopatija), kartais būna jutimų sutrikimų. Dėl tam tikrų galvinių nervų pažeidimo būna vadinamasis bulbarinis arba pseudobulbarinis paralyžius (būdinga sutrikusi kalba, rijimas, prikimęs balsas).