paramà, savanoriškas ir neatlygintinas piniginių lėšų, įvairių prekių ir kito turto perdavimas nuosavybėn, suteikimas naudotis panaudos teise, palikimas testamentu ar kitoks perleidimas, taip pat paslaugų teikimas juridiniams asmenims visuomenei naudingiems tikslams įgyvendinti arba biudžetinėms įstaigoms jų uždaviniams ir funkcijoms vykdyti. Visuomenei naudingais tikslais laikoma juridinių asmenų įstatuose ar nuostatuose, religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų kanonuose, statutuose ir kitose normose numatyta veikla tarptautinio bendradarbiavimo, žmogaus teisių apsaugos, mažumų integracijos, religinių ir etinių vertybių puoselėjimo, švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo, kultūros, sporto, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos priežiūros, teisėtvarkos, nusikalstamumo prevencijos, autorinių teisių ir gretutinių teisių apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse.
LIETUVOJE pagal Labdaros ir paramos įstatymą (1993, nauja redakcija 2001) paramos teikėjai gali būti Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys (išskyrus politines partijas ir organizacijas, valstybės ir savivaldybių įmones ir institucijas, biudžetines įstaigas ir Lietuvos banką), užsienio valstybės, jų fiziniai ir juridiniai asmenys, tarptautinės organizacijos. Parama negali būti teikiama valstybės ir savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės pinigų fondų, Lietuvos banko ir kitomis valstybės ir savivaldybių piniginėmis lėšomis, tabako ir alkoholio gaminiais, ribotos civilinės apyvartos daiktais. Paramos gavėjai gali būti Lietuvoje įregistruoti labdaros ir paramos fondai, biudžetinės įstaigos, asociacijos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, tarptautinių visuomeninių organizacijų skyriai (padaliniai), kiti juridiniai asmenys, kurių veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai ir kurių veiklos tikslas nėra pelno siekimas, o gautas pelnas negali būti paskirstomas jų dalyviams, taip pat Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintame sąraše nurodytos užsienio lietuvių bendruomenės, kitos lietuviškos įstaigos ir organizacijos, tarptautinės labdaros organizacijos. Paramos gavėjo statusas įgyjamas įstatymo nustatyta tvarka kreipiantis į Juridinių asmenų registro tvarkytoją. Paramos gavėjo statusas turi būti suteiktas, jeigu besikreipiančio juridinio asmens įstatuose ar nuostatuose nurodyta visuomenei naudinga veikla (šis reikalavimas netaikomas biudžetinėms įstaigoms).
Piniginės lėšos ir kitas turtas, gautas kaip parama, negali būti naudojamas politinėms partijoms ar politinėms kampanijoms finansuoti, perduodamas kaip įnašas juridiniams asmenims, kurių dalyvis yra paramos gavėjas. Parama gali būti teikiama ir anonimiškai ar kitu būdu, kai negalima nustatyti konkretaus paramos teikėjo. Įstatymų nustatytais atvejais paramos gavėjas gali prisiimti tam tikrus įsipareigojimus jos teikėjui. Paramos teikėjai (išskyrus fizinius asmenis) ir gavėjai privalo tvarkyti teikiamos ir gaunamos paramos apskaitą, nustatytais terminais pateikti ataskaitas Valstybinei mokesčių inspekcijai. Pagal Pelno mokesčio įstatymą (2001, įsigaliojo 2002) labdaros ir paramos teikėjai, apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną, gali atimti iš gautų pajamų visas paramai skirtas išmokas įskaitant perleistą turtą ir suteiktas paslaugas. Juridiniai asmenys, turintys teisę teikti tik paramą, jai skirtas išmokas, įskaitant perleistą turtą ir suteiktas paslaugas (išskyrus išmokas grynaisiais pinigais, viršijančias 250 minimalių gyvenimo lygių dydžio sumą vienam paramos gavėjui per mokestinį laikotarpį), bet ne didesnes kaip 40 % mokesčio mokėtojo pajamų, gali atskaityti iš pajamų 2 kartus. Paramos gavėjai turi mokėti pelno mokestį nuo gautos paramos, panaudotos ne pagal paskirtį, ir nuo grynaisiais pinigais iš vieno paramos teikėjo per mokestinį laikotarpį gautos paramos dalies, didesnės už 250 minimalių gyvenimo lygių dydžio sumą.
2098