paramagnètinis elektrònų rezonánsas, elektromagnetinių bangų energijos rezonansinė sugertis medžiagoje, kintant paramagnetinių dalelių (atomų, molekulių, elektronų) magnetinio momento orientacijai išorinio nuolatinio magnetinio lauko atžvilgiu. Nuolatiniame magnetiniame lauke elektronų magnetiniai momentai gali įvairiai orientuotis lauko kryptimis, t. y. elektronai gali būti skirtingos energinės būsenos (Zeemano reiškinys). Paveikus medžiagą tam tikro dažnio kintamuoju magnetiniu lauku, statmenu nuolatiniam magnetiniam laukui, elektronai dėl elektromagnetinių bangų sugerties medžiagoje sužadinami ir peršoka į gretimą aukštesnį energijos lygmenį. Medžiagose atstumas tarp elektronų energijos gretimų lygmenų dažniausiai nevienodas, paramagnetinio elektronų rezonanso spektras turi smulkiąją sandarą. Jei paramagnetiko atomo branduolys turi magnetinį momentą, tai dėl momentų sąveikos kiekviena smulkiosios sandaros spektro linija išsiskaido į keletą linijų, t. y. atsiranda spektro linijos hipersmulkioji sandara. Paramagnetinis elektronų rezonansas tiriamas radijo spektrometrais centimetrinių arba milimetrinių elektromagnetinių bangų diapozone; kai dažnis pastovus, lėtai keičiant magnetinio lauko stiprį užrašomas medžiagoje sugeriamos energijos pokytis. Remiantis paramagnetiniu elektronų rezonansu tiriami atomai ir molekulės, kristalų defektai, metalų ir puslaidininkių laidumo elektronai. Iš paramagnetinių elektronų rezonanso spektrų sprendžiama apie elektronų magnetinę būseną medžiagoje, paramagnetinių dalelių magnetinį momentą, jo anizotropiją, apie dalelę veikiančių vidinių laukų simetriją, parametrus, nusakančius magnetinio momento ir aplinkos dinaminę sąveiką, įmagnetėjimo kinetiką.
Paramagnetinį elektronų rezonansą 1944 atrado J. Zavoiskis.