paramita

paramità (skr. tobulybė, pilnatvė), bodhisatvos savybė. Dar vadinama dorybe, tobulybe. Paramitos aiškinamos ir kaip bodhisatvos kelio, etinės saviugdos principai. Bodhisatvos elgesio svarbiausias motyvas yra užuojauta visoms gyvoms būtybėms. Ji pagrįsta įžvalga ir išreiškiama tapačiais veiksmais. Paramitų praktikavimas padeda bodhisatvai pasiekti aukščiausią supratimo ir užuojautos visoms gyvoms būtybėms ir tobulumo pakopą (bhūmi), jis priartėja prie nirvanos, bet atsisako į ją įžengti, kol bus nors viena gyva būtybė, siekianti išsilaisvinti ir kuriai gali prireikti pagalbos. Svarbiausios yra 6: danaparamita (dosnumas, kilnumas), šylaparamita (nepriekaištingas elgesys, savitvarda, dora), kšantiparamita (kantrybė), vyrjaparamita (stropumas, tvirtumas, pastangos, ryžtas), dhjanaparamita (meditavimas, susitelkimas), pradžniaparamita (išmintis). Danaparamitos esmė – bet kokios pagalbos atveju nėra duodančiojo ir gaunančiojo, atsisakoma bet kokio dėkingumo troškimo, nes jis laikomas savanaudišku, sukeliančiu kančią. Šylaparamitos esmė – niekam nedaryti jokios skriaudos (nekenkti mintimis, kalba, veiksmais), nes bet koks nedoras elgesys yra kančios, kurią sukelia kaltės jausmas dėl savo poelgių, priežastis. Kšantiparamitos – kantrumas ir atlaidumas (už tai nesididžiuojant savimi), kylantys iš karmos dėsnio, kad ketinimai ir valia palieka pėdsakų žmogaus psichikoje ir lemia veiksmo padarinius, ir klešų, kurios yra visų negatyvių veiksmų priežastis ir veiksnys, laikantis žmogų samsaroje, teisingo suvokimo. Vyrjaparamitos esmė yra sąmoningos pastangos laikytis bodhisatvos pažado (pranidhāna) – padėti visoms gyvoms būtybėms pasiekti nušvitimą, sąmoningas siekis nenusivilti ir ištvermė nuolat praktikuoti sąmonės neprieraišumą prie fenomenų pasaulio. Dhjanaparamitos pagrindas – proto būdra ir vienkryptiškumas (citta ekagratā), per jusles pasiekiantiems išorės poveikiams nepasiduodančio ir nesudrumsčiamo proto būsena. Pradžniaparamita laikoma svarbiausia iš šešių paramitų. Jos esmė – suvokimas, kad tikroji išmintis yra neprisirišimas. Pradžniaparamita kitas 5 paverčia beribėmis tobulybėmis tik tada, jei bodhisatva susieja jas su šeštąja. Vienu reikšmingiausių veikalų apie 6 paramitų puoselėjimo ir praktikavimo metodiką laikomas Šantidevo (650–750) Nušvitimo kelio vadovas (Bodhičarjaavatara; fragmentų paskelbta liet. kalba). Kai kuriuose veikaluose (Pamokymai apie dešimt pakopų / Dašabhūmikasūtra, apie 3 a., Žodžiai apie nirvaną / Nibanakatha, apie 4 a.) skiriama 10 paramitų.