paramnèzija (para… + gr. mnēsis – atsiminimas), apgaul atmints, atminties sutrikimai; vadinamieji tariamieji atsiminimai – žmogui atrodo, kad dabar vykstančius įvykius jis jau žino, yra išgyvenęs anksčiau. Lengva paramnezijos forma yra pseudoreminiscencija: ligonis atsimena įvykius, bet neprisimena tikslaus jų laiko. Sunkesnė paramnezijos forma – konfabuliacija: žmogus neprisimena to, kas buvo, bet pasakoja apie nebūtus, dažnai fantastinius įvykius. Šios abi paramnezijos formos dažniausiai pasitaiko sergant Korsakovo psichoze, senatvine silpnaprotyste. Dar viena paramnezijos forma yra kriptomnezija: ligonis įvykius, apie kuriuos skaitė arba girdėjo, nesąmoningai laiko savo išgyvenimais. Normali (nepatologinė) paramnezija atsiranda dažniausiai dėl emocijų, afekto. Paramnezijos apimti žmonės yra linkę perdėti savo asmenybės įtaką tam tikriems praeities įvykiams. Paramnezijos priežastys gali būti psichikos ligų padariniai (šizofrenija, epilepsija ir kita). Paramnezija gali būti susijusi su ribinėmis būsenomis, stresu, dideliu nuolatiniu pervargimu, psichastenija (nervų sistemos silpnumas, didelis neryžtingumas, vitališkumo ir iniciatyvos stoka, nepasitikėjimas savimi, polinkis į depresiją) ir kitais centrinės nervų sistemos funkciniais pokyčiais, kartais būna sunkiai apsinuodijus.
Paramnezijai artimą reiškinį, vadinamąjį dežaviu (pranc. déjà vu – jau matyta), kai žmogus, būdamas naujoje, nežinomoje vietoje, tariasi čia jau buvęs, niekada nematytą objektą laiko matytu, negirdėtus žodžius – girdėtais, 1876 aprašė prancūzų filosofas É. Boiracas (1857–1917) knygoje Psichikos mokslų ateitis (L’Avenir des sciences psychiques). Paramnezijos terminą pirmą kartą pavartojo 1903 vokiečių neurologas ir psichiatras A. Pickas (1851–1924).