paranoidinis sindromas

paranòidinis sindròmas, psichikos sutrikimas, kuriam būdinga kliedesiai, susiję su įkyriosiomis būsenomis, haliucinacijomis, suvokimo ir kryptingo mąstymo sutrikimu. Dažniausiai atsiranda ryškėjant paranojos kliedesiams, sergant šizofrenija, vyresnio (maždaug po 30 metų) amžiaus žmonėms. Ligonį apima pavydo, persekiojimo, didybės manija, jis būna įtarus, nepasitikintis, autistiškas, tampa emociškai nestabilus, išsiblaškęs, neskiria savo kliedesių nuo realybės. Sindromas iš pradžių gali reikštis kalbinėmis iliuzijomis (ligonis girdi šūkčiojimus), vėliau būna sunkių klausos haliucinacijų: dažnai pasireiškia vidiniais pažįstamų arba nepažistamų žmonių balsais, kurie sako, ką reikia daryti, pvz., diktuoja ligoniui laiškus arba straipsnius, vėliau ligonis suserga grafomanija. Haliucinacijos visada siejasi su kliedesiu, pvz., ligonis įtiki žmonos neištikimybe ir net girdi už sienos meilužio, besirengiančio jį nužudyti, balsą. Kartu gali būti ir uoslės haliucinacijų (ligonis jaučia nemalonius, pūvančios mėsos, chemikalų, nuodų kvapus, pvz., dujų, kurios neva leidžiamos per kištukinius lizdus, esančius sienoje), rečiau regos haliucinacijų (matomos žiežirbos, blyksniai, liepsnos, dūmai, nesantys gyvūnai arba žmonės – pažįstami ir ne, dvynio arba antrininko atvaizdas) arba hipochondrinių kliedesių (ligonis įsitikinęs, kad serga nepagydoma liga arba nuo jo sklinda blogas kvapas, kad jo išvaizda išsigimėliška, ypač veido bruožai, dėl to kreipiasi į chirurgą, kad ištaisytų tuos defektus – dismorfofobija). Kliediesiai pradeda vis ryškiau skirtis nuo tikrovės, matyti ir girdėti daugiau žmonių bei įvykių. Sunkios psichozės atveju ligonis ima kliedėti apie persekiotojus, norinčius jį nunuodyti arba nužudyti, jam kyla minčių apie asmenybės užvaldymą arba sunaikinimą, apie viso pasaulio pražūtį. Besigindamas nuo menamų pavojų arba užpuolikų ligonis gali užpulti aplinkinius, bandyti nusižudyti. Paranoidinis sindromas gydoma vaistais.