parãpija (lenk. parafia < lot. parochia < gr. paroikia – apskritis), mažiausias krikščionių Bažnyčių administracinis teritorinis vienetas ir jam priklausantys tikintieji – parapijiečiai.
Parapijos administravimas
Katalikų parapiją administruoja vyskupo skiriamas klebonas, jam dažniausiai padeda vikaras, protestantų – kunigas. Parapijos centre dažniausiai yra parapinė bažnyčia. Katalikų parapija yra didesnio administracinio teritorinio vieneto – dekanato – dalis. Parapijos teisinės normos yra apibrėžtos Kanonų teisės kodeksu (lietuvių kalba 2012). Parapija apibrėžiama nustatant jos ribas ir joje gyvenančius tikinčiuosius (parapijiečius) pavedant klebono valdžiai. Tikintieji tampa parapijiečiais pagal gyvenamąją vietą. Parapiją pavedus valdyti kapitulai arba vienuolijai, parapiją valdo vienas jų skirtas asmuo, pavaldus vietos vyskupui ordinarui.
Parapijos Lietuvoje
Dabartinės Lietuvos teritorijoje pirmoji katalikų parapija įsteigta apie 1258 Klaipėdoje. Po Lietuvos krikšto pirmoji parapija įsteigta 1387 Vilniuje, Žemaitijoje – po 1413. Lietuvos didieji kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas Didysis pastatydino joms bažnyčių, davė žemių, suteikė privilegijų. Parapijų ribas 16 a. viduryje pradėjo nustatinėti Žemaičių vyskupas J. Domanovskis: jis Žemaičių vyskupiją suskirstė į parapijas. Vyskupas Merkelis Giedraitis steigė naujas parapijas, pastatydino 12 bažnyčių. Bažnyčios vadovybė 1607 įsakė visose parapijose įsteigti mokyklas (aukštesniąsias mokyklas išlaikė jėzuitai, pijorai ir kiti vienuoliai; parapinė mokykla). Prie parapijų buvo steigiamos kapinės (daugiausia po 1636 Žemaičių vyskupijos sinodo), veikė brolijos, prieglaudos. Vilniaus vyskupijoje 1669 buvo 410 katalikų, apie 153 protestantų, Žemaičių vyskupijoje – 83 katalikų, apie 37 protestantų parapijos.
Iki 18 a. parapijose trūko klebonų, todėl kelias parapijas (ir jų žemes – beneficijas) dažniausiai valdė vienas klebonas. Parapijų sistema susidarė 17 a., nežymiai tepakitusi išliko iki 18 a. pabaigos. 1752 Medininkų sinodas nustatė, kad kiekviena parapija turi turėti savo bažnytinio inventoriaus, bažnytinio turto knygas (vieną jų egzempliorių turi saugoti vyskupas, kitą – klebonas). 1767 Vilniaus vyskupijos katalikų parapijos turėjo 444 bažnyčias (su filijomis ir koplyčiomis – 514), Žemaičių vyskupijos parapijose buvo 96 bažnyčios. 1841–42 Rusijos valdžia konfiskavo bažnytinį turtą – vyskupijų, kapitulų, seminarijų, parapijų ir labdaros įstaigų žemes.
19 a. pabaigoje sustipėjus lietuvių emigracijai, lietuvių katalikų parapijas imta steigti užsienyje. Pirmoji lietuvių katalikų parapija išeivijoje kartu su lenkais (vėliau jų atimta) įkurta Pensilvanijoje 1871. Pirmoji grynai lietuviška parapija įkurta 1885 Pittstone (Pensilvanijos valstija). Popiežius Leonas XIII enciklikoje Immortale Dei (1885) ragino saugoti tautinių mažumų užsienyje religinę laisvę. 1948 buvo 103 lietuvių katalikų parapijos Jungtinėse Amerikos Valstijose, dar veikė parapijos Kanadoje, Argentinoje, Brazilijoje ir kitur; be jų dar veikė tautinės misijos. Popiežius Pijus XII apaštaline konstitucija Exsul Familia (1952) vyskupams liepė į emigrantų gyvenamas šalis, kuriose nėra tautinių parapijų, siųsti kunigus, vadinamuosius tautinius misionierius; jų teisės prilygintos klebonų teisėms.
Lietuvoje 2019 buvo 709 katalikų, 51 stačiatikių, 60 sentikių, 54 evangelikų liuteronų, 11 evangelikų reformatų parapijų.