parasparnis

vienviečio parasparnio schema: 1 – sparnas, 2 – sparno ketera, 3 – angos orui įeiti, 4 – valdymo lynas, 5 – pakabos, 6 – atsarginis parašiutas, 7 – sėdynė, 8 – greičio valdymo įtaisas, 9 – saugos diržai, 10 – valdymo lyno galas

paraspanis, sportinė ir pramoginė pilotuojama skraidyklė su dvigubo paviršiaus lanksčiu sparnu. Būna bevariklis arba variklinis (su 11–20 kW galios varikliu ir propeleriu). Dažniausiai naudojamas sparnas, kurio vertikaliojo skerspjūvio gaubiamasis kontūras yra elipsinės kreivės pavidalo, ilgis 8–12 m, plotas 25–35 m². Jis daromas iš nailoninio arba poliesterinio audinio, padengto polimerine plėvele. Sparno priekinėje sienelėje yra angos, pro kurias pratekantis oras sukuria keliamąją jėgą. Prie sparno tvirtinamos pakabos ir valdymo lynai (kitą valdymo lyno galą laiko pilotas). Prie bevariklio parasparnio pakabos lynų tvirtinama vienvietė arba dvivietė piloto sėdynė, prie variklinio – vežimėlis arba rėminė konstrukcija su sėdynėmis. Piloto sėdynės turi atsarginį parašiutą, saugos diržus, greičio valdymo įtaisą. Variklinio parasparnio traukos jėgą sukuria propeleris. Bevariklis parasparnis pakyla sklęsdamas nuo kalno šlaito arba tempiamas lynu prieš vėją. Parasparnio sklandymas pagrįstas kylančiomis oro srovėmis. Sklendimo greitis 20–65 km/h.

Parasparnio sparną 1948 sukonstravo ir patentavo Gertrude’a ir Francis Rogallo (Jungtinės Amerikos Valstijos). 20 a. 7–8 dešimtmečiais jį tobulino Domina Jalbertas (Jungtinės Amerikos Valstijos), Pierreʼas Lemoigne’is (Prancūzija), Stevenas Snyderis (Kanada); parasparnius imta naudoti sportui. Pirmasis pasaulio čempionatas įvyko 1989 Austrijoje. Lietuvoje parasparnių sportas pradėtas plėtoti 20 a. 9 dešimtmečio pradžioje. 1997 įkurta Lietuvos skraidyklių ir parasparnių sporto federacija.

parasparnis

skraidyklė