pareigà, etinė kategorija, kelianti konkrečius ar abstrakčius dorovinius reikalavimus, kurie išreiškia žmonijos ar interesų grupės lūkesčius ir subjekto pasirengimą bei vidines paskatas juos interpretuoti, kvestionuoti, įsisąmoninti ir įgyvendinti aktyviai veikiant; etinių normų religinis pagrindimas ir religinė praktika. Susijusi su dorovinės laisvės, sąžinės, atsakomybės, viešosios nuomonės, orumo sąvokomis.
Pareigą nagrinėja deontologinė (pareigos) etika, kuri moralinę kokybę (privalomumą) laiko nepriklausomu nuo jos padarinių. Šios etikos svarbiausias atstovas I. Kantas teigė, kad protu žmogus nustato sau dorovės svarbiausias normas ir principus. Moralės dėsnis tiesiogiai determinuoja valią ir iš pagarbos visuotiniam dėsniui žmogus atlieka pareigą. Gali kilti pareigos ir polinkio konfliktas, bet tik grynojo proto motyvacija leidžia pasielgti moraliai. Suinteresuotumą laikytis dėsnio I. Kantas vadino maksimos (subjektyvios praktinės žmonių nuostatos) moralinio tikrumo kriterijumi. Pareigoms atpažinti formulavo kitą kategorinio imperatyvo išraišką – elgtis taip, kad žmogus nebūtų naudojamas kaip priemonė, bet visada būtų tikslas. I. Kanto bausmės už pareigos nevykdymą samprata nėra humanistinė, jai būdinga abstraktus teisingumas. Žmogui dažnai nepakanka gebėjimo derinti laimę ir vertumą būti laimingu atliekant pareigą, todėl moralė neišvengiamai veda į religiją: dorovės dėsnio, kaip dieviškojo priesako, samprata leidžia atkurti pradinių gėrio įgymių galią prieš blogio įgymį. Teisingai atlikti pareigą Dievui gali tik tie, kurie aukščiausią gėrį padaro savo valios objektu ir numato jo galimybę bei šios galimybės sąlygas: Dievą, laisvę ir nemirtingumą. Teisinės ir moralinės pareigos skyrimo pagrindas yra galimybė apibrėžti poelgį kaip moralų arba kaip legalų. Teisės kategorinis imperatyvas įpareigoja elgtis taip, kad laisvai naudojant savo valią ją pagal visuotinį dėsnį visada būtų galima suderinti su kiekvieno laisve.
G. W. F. Hegelis nepritarė I. Kanto siekiui iš moralinio įstatymo srities pašalinti individualų polinkį, prigimtinius instinktus ir troškimus. Visuotiniu dėsniu, kaip grynąja forma, pagrįsta pareiga yra atsieto nuo gyvenimo įvairiapusiškumo, stokoja pozityvių apibrėžčių, tėra abstraktus visuotinumas be imanentinio turinio išplėtojimo. G. W. F. Hegelis pripažino I. Kanto besąlygišką pareigą dorovinės srities pagrindu, bet laikė ją reikšminga ne pačią savaime, o tik protingos pasaulio raidos požiūriu: poelgio rezultato reikšmė išryškėja ne dabartyje, bet istorijos eigoje. A. Schopenhaueris teigė, kad I. Kanto moralės principas, kaip etikos pagrindas, lemia pats save, todėl atsiranda besąlygiška pareiga. A. Schopenhaueris atmetė moralės imperatyvųjį turinį ir pabrėžė užuojautą kaip natūralų moralumo pagrindą. 20 amžiuje deontologinio intuityvizmo atstovai (H. A. Prichardas, W. D. Rossas) kritikavo I. Kantą dėl pareigos atlikimo nepakankamo pagrindimo. Teigė, kad pareiga yra akivaizdi ir tiesiogiai suvokiama, kylant pareigos konfliktui žmogus intuityviai įžvelgia, kuris iš poelgių yra privalomas.
I. Kantas Praktinio proto kritika Vilnius 1985; G. W. F. Hegel Teisės filosofijos apmatai Vilnius 2000; H. A. Prichard Moral Obligation and Duty and Interest Oxford 1968.
1386