Pareto principas

Parèto prncipas, vadybos principas, kuris teigia, kad 20 % visų priežasčių lemia 80 % visų padarinių, kitos 80 % priežasčių – tik 20 % padarinių. Didžiausia dalis visų veiksnių, veikiančių bet kokio proceso galutinį rezultatą, yra mažareikšmiai, o svarbių veiksnių skaičius daug mažesnis, bet jų įtaka rezultatui yra lemiama. Pareto principo atradimas siejamas su V. Pareto, kuris 1897 tirdamas Italijos nacionalinio turto pasiskirstymą tarp šalies gyventojų pastebėjo, kad 20 % žmonių valdo 80 % turto ir kad toks pasiskirstymas iš esmės kartojasi visose visuomenėse visais istoriniais laikotarpiais. 20 amžiuje Pareto principą išpopuliarino vadybos teoretikai J. M. Juranas (Jungtinės Amerikos Valstijos), kuris 1941 suformulavo jį kaip bendrąjį kokybės valdymo versle principą ir pavadino V. Pareto garbei, ir R. Kochas (Didžioji Britanija), pritaikęs jį beveik visoms praktinio gyvenimo sritims: pavyzdžiui, 20 % pastangų duoda 80 % rezultatų, 20 % žmonių padaro 80 % darbo, per 20 % laiko įvykdoma 80 % užduočių, iš 20 % klientų gaunama 80 % pelno, 20 % vairuotojų padaro 80 % avarijų, 20 % pacientų suvartoja 80 % sveikatos priežiūros paslaugų (dėl to Pareto principas dar vadinamas 20/80 taisykle). Pareto principas ne visada tiksliai pasitvirtina kiekybiškai, bet yra labai svarbus planuojant bet kokią veiklą: norint pasiekti geriausią rezultatą reikia iš visų jį lemiančių veiksnių išskirti kelis svarbiausius ir nuosekliai remtis jais, tuo tarpu mažareikšmiams veiksniams, nors jų ir daug, galima skirti mažiau dėmesio.