Paricutíno ugnikalnis (Volcán Paricutín, Parikutno ugnkalnis), veikiantis ugnikalnis Meksikoje, Michoacáno valstijoje, Vulkaninėje Kordiljeroje. Šlako (piroklastų) kūgis. Absoliutusis viršūnės aukštis 2808 m, santykinis – 528 m (kitais duomenimis, 3170 m ir 424 metrai). Priklauso Michoacán–Guanajuato vulkaniniam laukui (plotas apie 200 × 250 km); būdinga vulkaninių formų įvairovė (daugiau nei 1400 darinių) – nedideli skydiniai ugnikalniai, šlako kūgiai, vulkaniniai kupolai, maros.
Pradėjo formuotis 1943 02 20 (vienas jauniausių Meksikos ugnikalnių) Paricutíno kaimo apylinkėse, kai vietinio ūkininko Dioniso Pulido kukurūzų lauke (šeimininko šeima tuo metu jame dirbo) susiformavo nedidelis plyšys (prieš tai keletą savaičių girdėjosi neaiškios kilmės dundesys, vyko nedideli žemės drebėjimai), iš kurio pradėjo veržtis piroklastinės medžiagos. Pirmą dieną susidarė 50 m aukščio kūgis (po savaitės jo aukštis padvigubėjo). Po kelių dienų ugnikalnio aktyvumas išaugo – veržėsi vulkaninių pelenų stulpai, pradėjo tekėti lava. Per metus (aktyviausias laikotarpis) ugnikalnio kūgis pasiekė apie 300 m aukštį. Šalia esantys kaimai buvo palaidoti po lavos (srautai padengė 25 km2 plotą) ir pelenų sluoksniu; gyventojai iškelti. Paricutínas buvo aktyvus (dažniausiai tekėjo lava) iki 1952 02 25. Paskutinį išsiveržimų pusmetį jo veikla vėl suintensyvėjo (vyko sprogimai).
Paricutíno ugnikalnis
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Paricutíno aplinkoje įvyko kelios nestiprių žemės drebėjimų serijos, kartais buvo stebimi išsiskiriančių garų stulpai. Turistų traukos objektas.
Paricutíno išsiveržimas yra unikalus – mokslininkams buvo suteikta galimybė stebėti ir dokumentuoti visą ugnikalnio susidarymo ciklą.