Palangos parko projektas (1899, kraštovaizdžio architektas É. F. André, Versalio nacionalinės aukštosios sodininkystės mokyklos archyvas)
párkas (pranc. parc < lot. parricus – uždara erdvė, aptvaras), miẽsto sõdas, didelis želdynas, skirtas ilsėtis, pramogauti arba kraštovaizdžiui apsaugoti. Pagal paskirtį parkai būna visuotiniai (arba universalieji) ir išskirtiniai (arba specialieji; Druskininkų gydomosios fizinės kultūros, 1969, kraštovaizdžio architektai L. A. Dringelis, R. D. Pilkauskas, 16,8 hektaro). Visuotiniai parkai skirstomi į miesto (Hamburgo, 1912, kraštovaizdžio architektas F. Schumacheris, 150 ha), kultūros ir poilsio (Gorkio Maskvoje, pradėtas 1928), nacionalinius (Yellowstone’o, Vajomingo valstija, 1872, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1978).
Emocijų parkas Étretat (Normandija, 2016, kraštovaizdžio architektas Aleksandras Grivko, skulptorius Samuelis Salcedo)
Dažniausiai parkas įrengiamas greta gyvenamosios vietos – rūmų, vilos, dvaro, gyvenamųjų namų kvartalo. Kartais susilieja su natūraliu mišku. Parke formuojama aikštės, takai, vandens telkiniai, statomi pastatai, skulptūros ir kiti įtaisiniai. Parkų kūrimas – kraštovaizdžio architektūros dalis. Terminas pradėtas vartoti 18 a. pirmoje pusėje. 19 a. miesto didesniuosius želdynus, dvaro sodybas arba rūmų aplinkumą ir saugomas teritorijas pradėta vadinti parku.
624
Lietuvoje
Lietuvoje parkai pradėti kurti 18 amžiuje. Žymesni: Žagarės (kraštovaizdžio architektas G. F. F. Kuphaldtas), Palangos, Lentvario, Trakų Vokės (visų kraštovaizdžio architektas É. F. André), Plungės, Rietavo.
Lietuvos kraštovaizdžio architektūra.
624