parlameñtinis vadymas, respublikinė valdymo forma, kai vykdomoji valdžia nėra tiesiogiai renkama, bet skiriama tos partijos arba partijų koalicijos, kuri turi daugumą įstatymų leidžiamojoje institucijoje. Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios galių atskyrimas tokioje sistemoje nėra aiškus, čia, kitaip nei prezidentinio valdymo sistemoje, susiklosto vadinamoji stabdžių ir atsvarų sistema. Aiškiai padalyta tik vykdomoji valdžia, kuri priklauso daugiau formaliam valstybės vadovui (pavyzdžiui, monarchui, prezidentui) ir vyriausybės vadovui (pavyzdžiui, ministrui pirmininkui, kancleriui), kuris su ministrų kabinetu įgyvendina daugumą vykdomosios valdžios galių. Ministrų kabinetas kartu ir kiekvienas ministras atskirai už savo veiksmus atskaitingi parlamentui, kuris turi teisę atstatydinti vyriausybę. Parlamentinio valdymo sistemoje vyriausybė priklausoma nuo parlamentarų daugumos, tai yra nuo vienos ar kelių partijų narių lojalumo jos veiklai, todėl parlamento vadovybė dažniausiai yra ir partijos (ar partijų koalicijos) vadovybė; sistema stabilesnė tada, kai didesnė partinė drausmė. Skiriami du pagrindiniai parlamentinio valdymo tipai: Westminsterio (pavadinimas kilo nuo Didžiosios Britanijos parlamento rūmų; paplitęs pirmiausia anglosaksiškuose kraštuose) ir konsensuso (arba Vakarų Europos). Westminsterio sistemai labiau būdinga dviejų partijų konkurencija valdžioje, dauguma parlamentų renkama pagal mažoritarinę rinkimų sistemą (vadinamąją pirmas prie finišo sistemą). Debatai plenariniuose posėdžiuose sąlygiškai svarbesni nei komitetuose, valdžių atskyrimas šiek tiek didesnis (bet ne toks aiškus, kaip prezidentinio valdymo sistemoje). Vyriausybė dažniausiai turi tvirtesnę atramą parlamente. Klasikinis šios sistemos pavyzdys – Didžiosios Britanijos parlamento veikla, kuri yra unikali, nes jo procedūros reglamentuojamos remiantis istoriniai precedentais, įvairiomis konvencijomis ir kita, bet ne rašytine konstitucija, kuria vadovaujasi Kanados, Indijos, Australijos, Izraelio ir visų kitų Westminsterio modelio pagrindu veikiančių šalių parlamentai. Konsensuso tipo parlamentinio valdymo sistemai (pavyzdžiui, Ispanijos, Vokietijos, Šveicarijos parlamentai) būdingesnė kompromisų paieška diskutuojant daugiapartinėje, ne dviejų partijų aplinkoje (plenarinių posėdžių salėse parlamentarai dažniausiai sėdi pusračiu). Parlamentai renkami pagal proporcinę rinkimų sistemą arba mišriąją (pavyzdžiui, Lietuvoje, kur parlamentinis valdymas turi pusiau prezidentinio valdymo ypatumų, Vokietijoje). Dažniausiai svarbesni yra debatai komitetuose nei per plenarinius posėdžius.
Parlamentui atskaitinga vyriausybė pirmąkart atsirado 17 amžiuje viduryje Anglijoje. Panašią sistemą vėliau dažnai naudojo valdžią paėmę revoliucionieriai (pavyzdžiui, 18 amžiaus pabaigoje Prancūzijoje), bet revoliucijų laikotarpiu atsiradę nacionaliniai susirinkimai kartu vykdė ir vykdomosios valdžios funkcijas. Vėliau buvo pereinama prie kitokios valdžios formos. Tarp parlamentinio valdymo privalumų dažniausiai pabrėžiama tai, kad čia lengviau nei, pavyzdžiui, prezidentinio valdymo sistemoje, kur vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji valdžia neretai priklauso skirtingoms partijoms, priimami įstatymai. Parlamentinis valdymas daugeliui patrauklesnis etniškai, rasiškai ar religiniu požiūriu padalytose valstybėse, kur siekiama išvengti ryškesnės galios koncentracijos (pavyzdžiui, vieno prezidento rankose), be to, galima be rinkimų pakeisti vykdomąją valdžią, lengviau skelbti ir naujus rinkimus (keisti įstatymų leidžiamąją valdžią). Parlamentinio valdymo kritikai pabrėžia, kad tokioje sistemoje rinkėjams sunkiau nuspėti, kokia po rinkimų bus vykdomoji valdžia, nes dažnai ją skiria politinės konjunktūros įtakoje sudaryta partijų koalicija. Vyriausybės dažnai nestabilios, valdžia keičiasi ne pagal griežtai nustatytą laiko grafiką, renkant valdžią dažnai vadovaujamasi ne politiniu, bet, pavyzdžiui, etniniu principu. 20 amžiuje daugelis šalių atsisakė parlamentinio valdymo (ryškiausias pavyzdys – 1958 Prancūzija) ir pasirinko mišrią sistemą − pusiau prezidentinį valdymą.