paròdija (gr. parōdia < para… + gr. ōdē – giesmė), kompozicinė technika – anksčiau sukurto muzikos kūrinio panaudojimas naujame kūrinyje.
Bruožai, priemonės
Kaip ir aranžuotė, contrafactum (vokalinio kūrinio perdirbimas pagal kitą tekstą) bei parafrazė, parodija yra specifinė kūrinio perdirbimo forma. Parodija skiriasi nuo aranžuotės (sukuriamas naujas kūrinys), nuo contrafactum (kūrinio perdirbimas susijęs ne su poetiniu tekstu, o su muzikine kompozicija – kūriniui suteikiama kita paskirtis arba skambesys), nuo parafrazės (parodija glaudžiai susijusi su pirminiu kūriniu). Parodijos priemonės – balsų skaičiaus pakeitimas, vienos faktūros padalų pakeitimas kitos faktūros padalomis, ritmikos, melodijos ir harmonijos pakeitimas, kūrinio sutrumpinimas arba praplėtimas, įterpiant naujai sukomponuotus fragmentus.
Istorija
Parodijos terminas vartojamas nuo 1587, kai vokiečių kompozitorius J. Paixas sukūrė parodijų mišias (missa parodia). Parodijavimo taisykles išsamiai aprašė P. Cerone veikale Muzika ir mokytojas (El melopeo y maestro 1613). Pirminė žodžio reikšmė buvo siejama su vokaline muzika, bet vėlesniais laikais parodija pradėti vadinti ir 16–17 a. instrumentinius kūrinius, kuriuose cituojama ir parodijuojama vokalinių kompozicijų medžiaga. 16–17 a. parodija buvo vadinami motetų, šansonų, dainų, vokalinių koncertų, kantatų perdirbiniai. Keičiant kompozicijos paskirtį ar žanrą (pasaulietinę kompoziciją paverčiant bažnytine ir kita) buvo sukuriamas ir naujas tekstas. Ilgainiui, apibrėžiant parodijos terminą, daugiau reikšmės imta skirti žodiniam tekstui (parodija tapo contrafactum sinonimu). Apie1450–1630 parodijos techniką dažnai nurodydavo kūrinių antraštės su lotyniškais žodžiais ad imitationem... arba superb... Tai ypač buvo paplitę liturginėje muzikoje.
17 a. 2 dešimtmetyje atsirado pasaulietinių dainų bažnytinės parodijos. Pagal analogiją paryžietiškosioms Parodies bacchiques (išgertuvių dainos pagal operų instrumentines partijas; nuo 1695) ir Les nouvelles parodies (klavyrinė muzika su poetiniais tekstais; nuo 1730) Vokietijoje parodijomis pradėta vadinti šokių muziką su prikurtais žodžiais (J. von Ristas, G. Voigtländeris, J. S. Sperontesas).
17 a. protestantų bažnytinėje muzikoje parodija vadintas papildomais balsais praplėstas muzikos kūrinio pirminis modelis su beveik nekeistu tekstu, kantatos su nauju poetiniu tekstu. J. S. Bachas kai kurias progines kompozicijas, visiškai arba iš dalies pakeisdamas tekstą, pritaikydavo naujoms progoms (Weissenfelso hercogo Christiano gimtadieniui sukurtą kantatą BWV 208 vėliau panaudojo keturioms skirtingoms pasaulietinėms kompozicijoms). Kurdamas mišias J. S. Bachas naudodavo savo bažnytinių kantatų muziką, dažnai parodijavimui rinkdamasis daugiau nei vieną pavyzdį (mišiose h‑moll BWV 232 panaudoti mažiausiai 7 skirtingų kūrinių fragmentai). Jis į kantatas įdėdavo savo instrumentinių koncertų ir sonatų dalių, parodijoms sukurdavo naujus rečitatyvus.
18 a. parodijos buvo ypač paplitusios, jas t. p. kūrė G. F. Händelis ir kiti kompozitoriai. Nuo 19 a. parodijos sąvoka dažniausiai siejama su komiškais, satyriniais muzikos kūriniais, kuriuose vartojami banalūs, sąmoningai nepadorūs arba tiesiog netinkami muzikiniai ir poetiniai tekstai. Satyrinėse parodijose vartojamos tokios priemonės kaip stilistinis perdėjimas, citavimas netinkamame kontekste, iš anksto apgalvotas poetinio ir muzikinio teksto neatitikimas (Ch. E. Iveso, I. Stravinskio, P. Hindemitho, R. Ščedrino kūryba). Senosios muzikos vartojimas 20–21 a. kompozitorių kūryboje dažnai vėl primena pirminę parodijos techniką.
M. A. Rose Parody: Ancient, Modern and Post-modern Cambridge 1993; D. Schmidt Armide hinter den Spiegeln: Lully, Gluck und die Möglichkeiten der dramatischen Parodie Stuttgart 2001; H. Meconi Early Musical Borrowing New York 2004.
646