paronomãzija (para… + gr. onomazō – vadinu), sintaksinė ir semantinė figūra, turinti kalambūro bruožų, paremta dviejų ar daugiau panašiai skambančių žodžių, paprastai esančių netoli vienas kito, garsiniu panašumu ir semantiniu skirtingumu. Pvz.: O mūsų gyvenime labiau mylimi stropūs kalikai ir pakalikai, paklusnūs vadovėlių ir „aukštesniųjų instancijų“ valios vykdytojai nei mąstantys žmonės (S. Kašauskas); Vis žiauresni žaidimai „kaltais“ ir „nekaltais“, „blogiečiais“ ir „geriečiais“, drastiškos istorijos ir isterijos (J. Ivanauskaitė); Man pavyko ištirti, kad klika padarė antiistorinę klaidą: nenumatė paršiuką būsiant sumaltą ir prikimštą faršo, tad iš velniško plano išėjo tik farsas! (V. Žilinskaitė). Paronomacija paradoksaliai suartina, sukuria savotišką laikiną giminystę tarp nieko bendra neturinčių paronimų (kalikų ir pakalikų, istorijų ir isterijų, faršo ir farso).
923