parsūnà (rus. < lot. persona – asmuo), 16 a. pabaigos–18 a. pradžios Rusijos dailės reprezentacinis portretas. Būdinga modelio socialinė charakteristika, perteikta valdžios ir luomo atributais.
Ankstyvoji parsūna, tapyta tempera ant medžio lentų, nesiskyrė nuo ikonai būdingos atlikimo technikos, vaizduosenos ypatybių (sąlygiškas, plokštuminis piešinys, statiška figūra, lokalios spalvos, ornamentinis įrėminimas). Nuo 17 a. antros pusės parsūna plėtojosi dviem kryptimis. Pirmajai artima ikonos stilistika, idealizuoti realaus personažo bruožai. Antrajai krypčiai turėjo įtakos į Rusiją atvykusių dailininkų kūryba, Vakarų Europos barokinio portreto stilistika, pradėta dažniau tapyti aliejiniais dažais ant drobės, kartais iš natūros, siekta perteikti individualius modelio bruožus, tiksliau modeliuoti formą, bet išlaikyti ir tradicinį statiškumą tapant drabužius. Parsūnų nutapė I. Bezminas, M. Čioglokovas, I. Maksimovas, G. Odolskis, V. Poznanskis, S. Ušakovas.
M. Skopino-Šuiskio parsūna (tempera, 17 a., Tretjakovo galerija Maskvoje)