partenogenèzė (gr. parthenos – mergina, jauna moteris + genesis – kilmė, atsiradimas), vienalytis, arba partenogenetinis, dauginimasis. Vienas lytinio dauginimosi būdų, kai naujas organizmas vystosi iš neapvaisintos moteriškosios lytinės ląstelės. Partenogenezės formų būna tarp nesumedėjusių augalų ir gyvūnų. Partenogenetiniai augalai dažniausiai būna moteriškosios lyties (pvz., kiaulpienės, vanagės). Iš gyvūnų partenogenezė dažniausiai būdinga bestuburiams (pvz., verpetėms, amarams), rečiau stuburiniams (jų žinoma apie 70 rūšių, pvz., varanai, kai kurios žuvų ar paukščių populiacijos). Yra 3 partenogenezės tipai: arenotokija (iš neapvaisintų kiaušinių vystosi tik vyriškieji individai), telitokija (dažniausias partenogenezės tipas, kai iš neapvaisintų kiaušinių vystosi tik moteriškoji lytis), amfitokija (vystosi abiejų lyčių individai). Partenogenezė skirstoma į natūraliąją (būna obligatinė ir fakultatyvinė), dirbtinę (sukelta eksperimentiniu būdu veikiant kiaušinį mechaniškai, temperatūra, chemine medžiaga, šviesa), rudimentinę (neapvaisintos kiaušialąstės ima dalytis, bet vystymasis jau užuomazgoje gali nutrūkti). Bestuburių natūraliajai partenogenezei būdingas didelis įvairiapusiškumas: visada dalis bičių kiaušinių, padėtų motinėlės, būna neapvaisinti ir iš jų išsivysto tik patinai (tranai), tai būdinga ir erkėms; vieninteliu natūraliosios partenogenezės dauginimosi būdu (obligatiniu) pasižymi vabzdžiai gyvalazdės (jų patinai nežinomi). Neretai partenogenetinis dauginimasis kaitaliojasi su skirtalyčiu dauginimusi (ciklinė partenogenezė, pvz., dafnijų). Partenogenezė – svarbus biologinis privalumas, padedantis reguliuoti individų gausumą, lyčių santykį, leidžia rūšims vystytis sparčiau, nes visi rūšies individai geba turėti palikuonių.
2149