partikuliarizmas
partikuliarzmas (lot. particularis – dalinis, atskiras), nuostata, kad konkretaus regiono raidos kelias yra savitas, nepanašus į kitų to krašto sričių plėtrą. Dažniausiai paplitusi tarp to regiono gyventojų; taip dar vadinamas jų interesų gynimas kitų šio krašto gyventojų atžvilgiu. Partikuliarizmo kraštutinė forma – separatizmas. Siauresne prasme partikuliarizmu vadinamas ir siekis ginti tik pavienės žmonių grupės ar asmens interesus. Partikuliarizmui priešingas reiškinys – universalizmas.
Psichologiniu požiūriu partikuliarizmo ištakos – asmenybės polinkis į veiklos autonomiškumą, noras išvengti neigiamos įtakos. Istorijos raidoje šis bruožas buvo ypač būdingas valstybės atskirų teritorijų valdytojams, siekiantiems ūkinės ir politinės įtakos ar nepriklausomybės. Politiškai susiskaldžiusiose valstybėse ilgainiui formavosi jos regionų vietinė subetninė savimonė ir vadinamosios mažosios tėvynės samprata, neretai šie reiškiniai buvo susiję ir su tradicinės visuomenės priešinimusi modernizacijai. Regionas, kurio gyventojams būdingos partikuliaristinės nuostatos, dažnai tapdavo opozicijos vyriausybei atramine baze (vienas ryškesnių pavyzdžių – 1919 Bavarijos revoliucija). Istoriškai susiklostę regioniniai prieštaravimai gali būti vertinami ir negatyviai, kai, pvz., konkuruojant ardomi valstybės ūkiniai ir socialiniai ryšiai, politinė kova priveda prie daugelio gyvenimo sričių (ekonomikos, kultūros) izoliacijos, atsilikimo ar perauga į ekstremizmą, ir pozityviai, kai, pvz., priešinamasi valstybės ūkinio, politinio, kultūrinio gyvenimo suvienodinimui, norima išsaugoti etninį, religinį, kalbinį savitumą. 21 a. pradžioje dauguma tyrėjų linkę pabrėžti partikuliarizmo neigiamas puses: visuomenėje gyvomis partikuliaristinėmis tendencijomis linkę pasinaudoti politikai ar politinės partijos. Dėl to atsiranda patronatas, klientelizmas, daugėja korupcijos atvejų. Politologams ir politikams tenka nuolat ieškoti būdų, kaip pristabdyti tas partikuliarizmo formas, kurios prieštarauja valstybės demokratinei struktūrai, ir leisti plėtotis toms, kurios jai neprieštarauja.