partiškùmas, marksistinės partijos vadovaujamos valstybės vidaus politikos doktrina, reikalaujanti, kad pasaulėžiūrinės nuostatos, visuomeninio gyvenimo įvykiai būtų vertinami vadovaujantis tik klasiniu principu; valstybės vykdomos intelektinio gyvenimo kontrolės forma. Komunistų partija laikoma proletariato ideologiniu elitu, teigiama, kad jos politika geriau nei kita atspindi darbininkų klasės interesus. Teoriškai reikalavimas laikytis partiškumo remiasi prielaida, kad visos teorijos ir idėjos, išskyrus empiriškai mokslo pagrįstas, yra šališkos (atspindi tik konkrečios klasės interesus). Marksistų teigimu, ideologinėje sferoje (religijoje, filosofijoje, estetikoje, teisės, politikos srityse) nešališkai mąstyti neįmanoma, kol yra klasiniai prieštaravimai. Juos panaikinus, tai yra sukūrus beklasę (komunistinę) visuomenę, išnyks ir bet koks šališkumas, visos teorijos bus mokslinės.
Dar antikos laikais pastebėta, kad idėjos ir socialinės grupės yra susijusios. Pvz., Trasimachas 4 a. prieš Kristų teigė esant teisinių principų ir valdančiųjų sluoksnių interesų ryšį. Ne mažiau senas yra ir siekis naudoti valstybės galias norint paveikti žmonių mąstymą. Vėliau pastebėta, kad politinių teorijų, filosofinių doktrinų kūrimui didelę įtaką turi tos socialinės sąlygos, kuriomis gyvena mąstytojas. Pretenzijas į nešališkumą pirmasis atvirai sukritikavo K. Marxas, pareiškęs, kad sąmoningai laikysis vienai socialinei grupei palankių pažiūrų.
Jo sekėjas V. Leninas (1895 pirmasis pavartojo partiškumo terminą) knygoje Materializmas ir empiriokriticizmas (Materializm i ėmpiriokriticizm 1909) pabrėžė, kad partiškumas neturi būti suprantamas pažodžiui, kad partija yra ne politinė partija, bet socioekonominė visuomenės dalis (išnaudotojai arba išnaudojamieji). Dėl to Rusijoje į valdžią atėjus bolševikams iš pradžių nebuvo siekiama totaliai kontroliuoti žmonių mąstymo, 20 a. 3 dešimtmetyje idėjų sklaidos laisvė buvo gana didelė (išskyrus politikos sferą). Ypač daug nemarksistų buvo aukštosiose mokyklose. Filosofijos ir sociologijos idėjas siekta derinti su klasių, bet ne su konkrečios partijos interesais.
Toks platesnis partiškumo traktavimas buvo atmestas 20 a. 4 dešimtmetyje valdžioje įsitvirtinus J. Stalinui. Jo reikalavimu intelektinis gyvenimas buvo pavestas nuolatinei komunistų partijos Centro komiteto kontrolei, pareikšta, kad jokios pastangos ar mokslo teorijos negali prieštarauti partijos generalinei linijai, kitaip reikštų opoziciją proletariato diktatūrai. Užsibrėžtas tikslas išugdyti tinkamai mąstančių išsilavinusių žmonių sluoksnį – sovietinę inteligentiją. Aukštojo mokslo įstaigas, knygų leidybą, mokslininkų straipsnius pradėjo kontroliuoti komunistų partijos organizacijos. Kova už ar prieš konkrečią idėją prasidėdavo ne pagal komunistų partijos Centro komiteto dekretą, užtekdavo išspausdinti atitinkamą straipsnį Pravdoje ar kitame Centro komiteto leidžiamame laikraštyje. Kitas būdas buvo sušaukti partinę konferenciją, kurioje vienbalsiai buvo priimama partijos oficialioji nuostata. Stiprėjant Josifo Stalino asmenybės kultui paskutine tiesos instancija tapdavo jo pasakyti žodžiai. Oficialiąsias nuostatas įgyvendinti pasirūpindavo jauni bolševikai arba nepartiniai, paskirti į akademines ar leidybos institucijas, tinkamai neatsižvelgiant į jų profesinę kvalifikaciją. Labiausiai kontroliuotos socialinių mokslų sritys. Partiškumo įgyvendinimas nulėmė daugelio mokslų stagnaciją. Talentingi mokslininkai karjeros tikslais tapdavo priklausomi nuo partinių intrigų, ryškiu dogmatizmo pavyzdžiu tapo marksizmo klasikų veikalų privalomas citavimas (dažnai naudotas pagrindžiant visiškai priešingus teiginius).
Po Josifo Stalino mirties (1953) partiškumo reikalauta mažiau: SSKP Centro komiteto pirmasis sekretorius N. Chruščiovas kelis kartus viešai pareiškė neturintis kompetencijos vertinti mokslines problemas. Reikalauti partiškumo patylomis nustota tiksliuosiuose moksluose, neklasine paskelbta ir labiausiai partiškumo paveikta gamtos disciplina – biologija. Iki pat komunistinių valstybių sistemos žlugimo (20 a. pabaigoje) reikalavimas laikytis partiškumo išliko filosofijoje ir socialinių mokslų srityse (griežtesnis SSRS, ne toks griežtas – Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Jugoslavijoje).