Sevak Paruir (Paruiras Sevãkas), tikr. pavardė Hazarian 1924 01 26Čanachči (dab. Zangakatun, Armėnija) 1971 06 17žuvo autoavarijoje (palaidotas gimtinėje), armėnų poetas, literatūrologas, visuomenės veikėjas. Filol. m. dr. (1970). 1945 baigė Jerevano universitetą (armėnų kalbą ir literatūrą), 1955 – M. Gorkio pasaulinės literatūros institutą Maskvoje, 1955–59 ten dėstė. 1963–71 Armėnijos mokslų akademijos M. Abehiano literatūros instituto vyresnysis mokslo darbuotojas. P. Sevako lyrinė ir filosofinė poezija (rinkiniai Nemirtingieji įsako 1948, Meilės kelias 1954, Vėl su tavimi 1957, Žmogus ant delno 1963, Tebūnie šviesa 1963; poemos Pavėlavusi mano meilė ir Giesmių giesmė 1959) išsiskiria psichologizmu, naujomis poetinėmis formomis. Žymiausias kūrinys – poema Nenutylanti varpinė (1966), skirta garsiam armėnų kompozitoriui Komitasui ir armėnų genocido aukoms. Parašė armėnų poetų (G. Narekaci, N. Kučako, H. Tumaniano, J. Čarenco) kūrybos tyrinėjimų. Monografijoje apie 18 amžiaus poetą Sajat Novą nagrinėjo trimis kalbomis kūrusio armėnų dainiaus ir kompozitoriaus kūrybos ypatybes, atskleidė kai kuriuos neišaiškintus jo biografijos faktus. P. Sevakas pasisakė prieš stagnacinius socialistiniio realizmo kanonus, drąsiai kritikavo vadinamuosius sovietų autoritetus. Esama duomenų, kad autoavarija, kurioje P. Sevakas žuvo su žmona, buvo organizuota KGB. P. Sevakas išvertė E. Mieželaičio eilėraščių rinkinį Žmogus (1965). P. Sevako poezijos vertimų publikuota lietuvių spaudoje ir armėnų poezijos rinktinėje Akmuo ir šviesa (1982).
2275