Párvatė, hinduizme – deivė, dieviškoji šaktė (kuriamoji deivės galia). Nominaliai – Šivos antroji žmona, iš tiesų – po susideginimo šventajame lauže atgimusi jo pirmoji žmona Satė. Parvatės, dar vadinamos Gaure (auksaspalve), Uma (šviesa), klasikinė mitologija, kuriai įtakos galėjo turėti nearijų genčių sakmės apie kalnų deivę (skr. pārvatī – kalnėnė, kalninė), susiklostė epiniu (400 prieš Kristų–400 po Kristaus) ir puranų (350–13 a.) laikotarpiu. Pasakojama, kad Himalajų valdovo Himavato ir apsaros Menakos duktė Parvatė rūsčia askeze vėl užkariavo Šivos širdį ir šis sutiko ją vesti. Po vestuvių Parvatė apsigyveno Šivos buveinėje Kailase ir tapo išminties dievo Ganešos (tikima, užrašiusio epą Mahabharata) bei dievo karžygio Skandos (dar vadinamo Kumaru), nugalėjusio asurą Taraką, motina. Nuo tada Kailase ji viešpatauja kaip Ambika (Motina) ir Džaganmata (Visatos motina) – namų ūkio, tvirtos santuokos, vaisingumo, motinystės ir šeimyninės laimės deivė.
Parvatė yra Šivos atsiribojimo nuo pasaulio atsvaras. Kenaupanišadoje (600 prieš Kristų) vaizduojama kaip atverianti dievams Brahmano pažinimą. Pietų Indijos šaivai garbina ją kaip įsikūnijusią Šivos malonę (panašiai kaip šri vaišnavai Lakšmę). Parvatė svarbi tantrizme, nes jo tekstuose išsaugoti Šivos Parvatei išdėstyti slapti mokymai. Parvatei skirta daugybė šventyklų, itin didinga yra jos inkarnacija laikomos Minakšės (žuviaakės) šventovė Madurajuje. Mito apie Parvatę siužetai naudojami literatūroje (itin žymi Kalidasos poema apie Parvatės ir Šivos meilę), architektūroje (Parvatę vieną ar su Šiva vaizdavo Čolų skulptoriai), dailėje (idiliškos jų šeimyninio gyvenimo Kailase scenos – dažnas Kangros miniatiūrų motyvas; dar Indija. DAILĖ).
171