Parỹžiaus kãtedra, Parỹžiaus Diẽvo Mótinos kãtedra (pranc. Notre-Dame de Paris), svarbiausia Paryžiaus bažnyčia. Vienas reikšmingiausių ankstyvosios gotikos architektūros paminklų. Yra Senos Cité salos rytinėje dalyje, su kitais Senos pakrantės pastatais – pasaulio paveldo vertybė (1991).
Architektūra
Paryžiaus katedros rytinis fasadas (13–14 a.)
Dvibokštė, penkių navų (šonines remia arkiniai kontraforsai, 13 a. pabaiga–14 a. pradžia) bazilika (130 m ilgio, 108 m pločio, 35 m aukščio) su koplyčiomis (1235–50 pristatytos prie navų, 1296–1330 – prie apsidės, architektai P. de Chelles’is, J. Ravy), transeptu (1250–67, architektai J. de Chelles’is, P. de Montreuil’us, smailė, apie 1860, dailidė Bellu), emporomis (13 a. vidurys), presbiterija (joje – 14 a. skulptūra Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu), neogotikine zakristija (1850, architektai E. E. Viollet‑le‑Ducas, J.‑B. Lassus, jos arkadoje – Šv. Genovaitės Paryžietės gyvenimo scenas iliustruojantys vitražai, dailininkas A. Gérente’as).
Monumentalus vakarinis fasadas su 2 bokštais (šiaurinis, 1240, pietinis, 1250) suskaidytas į 3 tarpsnius. Pirmajame vyrauja gausiu skulptūriniu dekoru puošti giluminiai portalai (pietinis – šv. Onos, centrinis – Paskutinio teismo, šiaurinis – Švč. Mergelės Marijos, visi 13 a. pradžia), virš jų – 28 statulų frizas, vadinamoji Karalių galerija (atstatytas 19 amžiuje). Antrojo tarpsnio centre įkomponuota rožė (1225) ir Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu bei angelais skulptūrinė grupė (ties pietiniu biforiniu langu Adomo skulptūra, ties šiauriniu – Ievos, visos atstatytos 19 a.), trečiąjį tarpsnį dengia ažūrinė arkada. Transepto sienose įrengtos rožės (Pietų, 1260, architektai J. de Chelles’is, P. de Montreuil’us, restauruota 1727, dailininkas G. Brice’as, 1861, dailininkas A. Gérente’as), šoninėse navose – vitražiniai langai (1965, dailininkas J. Le Chevallier).
Paryžiaus katedros vakarinis fasadas (13–14 a.)
1239 į Paryžių Liudviko IX atgabentas Jėzaus Kristaus Erškėčių Vainikas saugomas brangakmeniais inkrustuotame aukso ir sidabro relikvijoriuje (1862, pagal architekto E. E. Viollet‑le‑Duco projektą, auksakalys D. Poussielgue’as‑Rusand’as ir kiti; po gaisro 2019 perkeltas į Luvrą). Įrengta vargonai (didieji, manoma, 13 a., paskutinį kartą restauruoti 1992, choro, 19 a.), šiauriniame bokšte – 4 varpai (seniausias – Emanuelio, perlietas 17 a. antroje pusėje), kariljonas.
Paryžiaus katedros interjeras
Istorija
Paryžiaus katedros apsidė (ofortas, 1854, grafikas Charlesʼis Meryonas, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Paryžiaus katedros vietoje stovėjo pagoniška šventykla, vėliau – romaninė Šv. Stepono katedra (4–7 amžius). 1163–13 a. viduryje vykusią dabartinės katedros statybą inicijavo vyskupas M. de Sully. 1630–1707 Paryžiaus auksakalių gildija kasmet katedrai dovanodavo savo kūrinių (dalis jų dabar saugoma Luvre ir Taikomosios dailės muziejuje Arrase). 18 a. viduryje išimti vitražiniai langai (12–13 amžius). 1771 restauruotas Paskutinio teismo portalas (architektas J.‑G. Soufflot). Per Prancūzijos revoliuciją (1789–99) sunaikinta daugelis vakarinio fasado skulptūrų, išmontuota transepto smailė (13 amžius). 19 a. vyko didžiausia Paryžiaus katedros restauracija (architektai E. E. Viollet‑le‑Ducas, J.‑B. Lassus, pastarasis iki 1857). Nuo 2000 vykdomi vakarinio fasado valymo darbai. 2019 04 15 kilęs gaisras sunaikino katedros stogą ir smailę, dalį dailės vertybių.
2271