Parỹžiaus komunà, Paryžiaus miestiečių sukilimas 1871 03 18–05 28.
1870 09 01, vykstant Prancūzijos–Prūsijos karui (1870–71), Prancūzijos imperatorius Napoleonas III po nesėkmingo Sedano mūšio pateko į nelaisvę. 1870 09 03 Paryžiuje respublikos šalininkai paskelbė Trečiąją Respubliką. Paryžių netrukus apsupo Prūsijos kariuomenė, 1871 01 miestas formaliai pasidavė, buvo sudarytos paliaubos. Spręsti taikos su Prūsija klausimą 1871 02 išrinktas Nacionalinis susirinkimas, kuriame daugumą sudarė monarchistai (tai rodė, kad Prancūzijos provincija buvo konservatyvi), taikos su Prūsija šalininkai. Nacionalinis susirinkimas turėjo posėdžiauti Versalyje. Įvykių eiga buvo nepatenkinti respublikoniškai nusiteikę paryžiečiai. Daugelis jų buvo ginkluoti Nacionalinės gvardijos kariai, planavo sudaryti gvardijos Centrinį komitetą. Laikinosios vyriausybės pirmininkas A. Thiers’as baiminosi, kad jis taps alternatyviu politinės valdžios centru, darbininkai apsiginkluos ir provokuos Prūsijos kariuomenę. A. Thiers’ui įsakius išgabenti Monmartro rajone gvardijos saugomus pabūklus 1871 03 18 miestiečiai sukilo.
Paryžiaus komunos dalyviai barikadose
Buvo sudarytas Nacionalinės gvardijos Centrinis komitetas, 03 26 išrinkta miesto valdžia, pavadinta Paryžiaus komuna, ją sudarė 92 nariai. Dauguma jų buvo Versalyje įkalinto revoliucionieriaus L. A. Blanqui šalininkai, kiti – prudonistai (prudonizmas) ir socialistai (socializmas).
Tarp komunarų buvo emigravusių 1863–1864 sukilimo dalyvių: J. Dombrovskis (žuvo barikadose), V. Vrublevskis (1836–1908; Nacionalinės gvardijos generolas), A. Jasinskis, A. Bitė, D. A. Bonoldis, K. Dalevskis (1837–71; sušaudytas), M. Daugėla (sušaudytas 1871 05 22), A. Medekša, A. Kameneckis (1837–71; sušaudytas), K. Kaveckis (1841–po 1875; Nacionalinės gvardijos bataliono vadas, vėliau papulkininkis), A. Matuševičius (Nacionalinės gvardijos kapitonas), Bušinskis (Nacionalinės gvardijos saugumo kapitonas), F. Burba (1838–91), V. Paškovskis, J. Rimaševskis, S. Slezeris. Buvo paskelbta daug priemonių, gerinančių darbininkų padėtį (10 val. darbo diena, uždraustas kepyklų darbas naktį ir kita), Bažnyčia atskirta nuo valstybės, moterims suteikta balsavimo teisė, darbininkams perduotos valdyti pabėgusių savininkų įmonės.
Nacionalinis susirinkimas į sukilusį Paryžių pasiuntė reguliariąją kariuomenę. Puolimas prasidėjo 04 02. Sukilėliai, įsirengę barikadų, nesugebėjo organizuoti vieningos gynybos, miesto rajonai priešinosi savarankiškai. Ypač aršios kovos vyko 05 21–28 (vadinamoji kruvinoji savaitė), kai vyriausybės kariuomenė sušaudė apie 20 000 žm., o sukilėliai žudė įkaitus (tarp jų ir Paryžiaus arkivyskupą) ir degino valstybinius pastatus.
Nuslopinus sukilimą vyriausybė ėmėsi griežtų represijų: apie 38 000 žm. suimta, 7000 ištremta į Naująją Kaledoniją. Paryžiaus komunos laikotarpį vėliau daugiausia aukštino socializmo teoretikai (K. Marxas, F. Engelsas, V. Leninas, L. Trockis, Mao Dzedongas), įžiūrėję jame ateities valstybės modelį.