Parỹžiaus lietùviai
Iki 20 amžiaus
Pavieniai lietuviai Paryžiaus aukštosiose mokyklose studijavo dar iki 19 amžiaus. Daugiau jų Paryžiuje įsikūrė po 1772, 1793 ir 1795 Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, 1794 sukilimo, 1830–31 sukilimo ir 1863–64 sukilimo. 1831 12 Paryžiuje įkurtoje Lietuvos ir rusų žemių draugijoje (pirmininkas C. Plateris) veikė J. Gruževskis, S. Konarskis, E. Stanevičius, P. Šemeta ir kiti. Po 1863–64 sukilimo į Prancūziją atvyko daugiau politinių emigrantų. Dalis jų vėliau išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kiti įsikūrė Paryžiuje. M. Akelaitis kartu su V. Dembskiu 1864 Paryžiuje įkūrė Želmens drugiją (veikė iki 1915). Emigravusių 1863–64 sukilimo dalyvių 1871 dalyvavo Paryžiaus komunoje: V. Vrublevskis (1836–1908; Nacionalinės gvardijos generolas), A. Bitė (1827–84), G. A. Bonoldis (1821–71), K. Dalevskis (1837–71; sušaudytas), M. Daugėla (sušaudytas 1871 05 22), A. Medekša (g. apie 1840), A. Kameneckis (1837–71; sušaudytas), K. Kaveckis (1841–po 1875; Nacionalinės gvardijos bataliono vadas, vėliau papulkininkis), A. Matuševičius (Nacionalinės gvardijos kapitonas), Bušinskis (gvardijos saugumo kapitonas), F. Burba (1838–91), V. Paškovskis, J. Rimaševskis, S. Slezeris. Apie 1884 į Paryžių atvykęs iki 1933 gyveno knygnešys J. Pautienius. 1889 knygnešys J. Bielinis dalyvavo Paryžiaus lenkų kongrese, jame reikalavo Lietuvai nepriklausomybės. Nuo 1894 Paryžiuje studijavo K. Dobkevičius, 1897 apsigyveno skulptorius A. Jucaitis. 1900 Pasaulinėje parodoje Paryžiuje buvo atidarytas lietuvių skyrius.
20 a. Paryžiaus konservatorijoje ir Paryžiaus universitete studijavo lietuvių. 1905 T. Ivanausko, M. P. Römerio, P. Rimšos, A. Vivulskio, A. Žmuidzinavičiaus iniciatyva buvo įsteigta draugija Lithuania. 1907–15 Paryžiuje gyveno J. Gabrys‑Paršaitis, 1911 čia įsteigė Lietuvių informacijos biurą. Iki I pasaulinio karo Paryžiuje lietuvius vienijo Rūtos draugija. Nuo 1916 Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos spaudos biure Lietuvai atstovavo O. Milašius. 1919 02 į Paryžiaus taikos konferenciją atvyko Lietuvos delegacija (pirmininkas A. Voldemaras, sekretorius O. Milašius). Prie delegacijos veikė lietuvių repatriacijos komisija (pirmininkas K. Grinius), įkurta draugija Vilnis rūpinosi Lietuvos kariuomene. Lietuvos karinei misijai vadovavo pulkininkas M. Gedgaudas. 1920 05 Prancūzijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę pradėjo veikti Lietuvos pasiuntinybė (1920–25 atstovas O. Milašius, 1925–40 – P. Klimas). Po I pasaulinio karo Paryžiuje veikė lietuvių studentų draugija (1926 – 24 nariai), 1927 –40 lietuvių darbininkų draugija Lietuvis (turėjo biblioteką, chorą, teatro mėgėjų grupę). Lietuviai dalyvavo 1927 Šiaurės ir Rytų Europos ir 1937 pasaulinėje parodose. 1928 Paryžiuje su F. Šaliapinu gastroliavo K. Petrauskas. 1931 dailės parodas surengė A. Galdikas, K. Šimonis, 1935 – V. K. Jonynas. 1933 Paryžiuje studijuojantys lietuviai surengė tautinių šokių ir dainų koncertą, 1934 dainininkė V. Jonuškaitė-Zaunienė – lietuvių kompozitorių ir liaudies dainų koncertų, 1937 ir 1939 dainavo Opéra-Comique teatre, 1939 – Grand Opéra. 1937 Paryžiuje koncertavo Vytauto Didžiojo universiteto studentų choras (vadovas K. Kaveckas).
20 a. antra pusė
Gestapui 1943 09 areštavus ir deportavus P. Klimą Lietuvos atstovu Prancūzijoje (iki 1953 08) tapo S. A. Bačkis. 1945–60 jis ir BALF įgaliotinis Paryžiuje (nuo 1946 prie BALF įgaliotinio veikė BALF komitetas; pirmininkai A. Kučas, P. Dulevičius). 1944 09 Paryžiuje įkurta Lietuvių šalpos draugija (pirmininkas P. Kiaulėnas, oficialiai veikė nuo 1947), 1946 06 – akademinio jaunimo sambūris Šviesa. Įsisteigė Lietuvių katalikų studentų būrelis (vėliau – ateitininkai).
1947 Lietuvių šalpos draugija pertvarkyta į Prancūzijos lietuvių bendruomenę. 1947, 1952 Paryžiuje vyko Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovų pasitarimai, 1954 – Vakarų Europos kraštų lietuvių bendruomenių pirmininkų, 1957 – Prancūzijos lietuvių bendruomenės apylinkių pirmininkų ir seniūnų suvažiavimai. Veikė Lietuvių federalistų sąjunga (pirmininkas E. Turauskas, J. Lanskoronskis). 1948 įkurta Lietuvių katalikų misijai (kunigai V. Reičiūnas, J. Kubilius, K. Peškys, A. Liuima, F. Jucevičius) 1955–2006 vadovavo prelatas J. Petrošius. 1949 Ariel dailės galerijoje veikė dailininko V. K. Jonyno paroda. Prie 1951 Paryžiuje įkurtos Krikščionių darbininkų pabėgėlių ir emigrantų tarptautinės federacijos veikė Lietuvių darbininkų sekcija. Nuo 1953 daugiausia S. A. Bačkio rūpesčiu Vasario 16 proga per Paryžiaus radiją transliuotos lietuviškos laidos, tautinė muzika. 1958 J. Petrošius Paryžiaus katalikų institute surengė šv. Kazimiero gimimo 500 metinių minėjimą. 1966 Paryžiuje režisierius V. Žalakevičius pristatė filmą Niekas nenorėjo mirti. Po II pasaulinio karo Paryžiuje gyveno ir dirbo menininkai V. Kasiulis, Ž. Mikšys, A. Mončys, P. Gailius, A. Raudys, mokslininkai A. J. Greimas, dailės istorikas J. Baltrušaitis, J. Deveikytė-Navakienė, G. Matoré. Pastarasis 1988–90 įkūrė prancūzų universitetų profesorių draugiją Laisvė Pabaltijo kraštams, rengė simpoziumus, ragino Prancūzijos valdžios atstovus padėti Lietuvai, Latvijai ir Estijai atgauti nepriklausomybę. 1979–85 lietuvių kalbą Aix-en-Provence’o universitete ir Paryžiaus Rytų kalbų ir civilizacijų institute dėstė Ž. Mikšys. 1976 Chantilly (prie Paryžiaus) ir 1981 Gouvieux (40 km nuo Paryžiaus) miestuose surengtos Europos lietuvių studijų savaitės. 1980 01 prancūzų televizijos laidoje, laikraštyje France-Soir buvo pristatytas, su Prancūzijos lietuvių bendruomene susitiko S. Kudirka. 1987 K. N. Paliulienė sukūrė N. Sadūnaitės vaidmenį režisierės M. Merri Paryžiuje pastatytame spektaklyje Aušros vartai. Paryžiaus lietuvių jaunimas dirbo Vidurio ir Rytų Europos laisvojo jaunimo taryboje (turėjo atstovų), politinių studijų centro Jaunoji Rytų Europa vyriausiajame komitete.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1990), Paryžiuje įsikūrė daugiau lietuvių. 1990 surengti Ąžuoliuko, Žemynos, Vilniaus katedros chorų koncertai. 1995 įkurta lituanistinė mokykla Genys 2016 pervadinta Prelato Jono Petrošiaus vardu (nuo 2009 vadovauja Inga Kvietelaitienė; 2018 mokyklą lankė daugiau kaip 80 vaikų), t. p. veikia vaikų grupė Zuikučiai. 2000 11–2001 02 Paryžiaus Orsay muziejuje surengta retrospektyvinė M. K. Čiurlionio kūrinių paroda.
21 a. 3 dešimtmetyje Paryžiaus lietuviai kas mėnesį susitinka Šv. Augustino parapijos patalpose, Lietuvių katalikų misijos pamaldose. Prancūzijos lietuvių bendruomenė (nuo 2022 pirmininkė Simona Raišytė Moulin) kartu su Lietuvos ambasada rengė tradicinių religinių ir valstybės švenčių, atmintinų datų minėjimus, Lietuvos atlikėjų koncertus, menininkų parodas, rašytojų knygų pristatymus, mokslininkų paskaitas, susitikimus ir diskusijas su politikais, žurnalistais. Nuo 2016 kasmet sausį rengiamas bėgimas Gyvybės ir mirties keliu, skirtas pagerbti Sausio tryliktosios sovietų agresijos aukas. 2019 rudenį Lietuvos–Prancūzijos valstybinių santykių 100 metų paminėti Paryžiuje surengta Lietuvių šiuolaikinio meno paroda. 2024 05 26 Paryžiaus priemiestyje Puteaux įvyko Paryžiaus lietuvių sporto šventė Šeimų (ir ne tik) olimpiada. 2024 09–12 Paryžiuje vyko Lietuvos sezono Prancūzijoje renginiai.
1952 Paryžiuje gyveno apie 300, 2009 – apie 600 lietuvių.
Spauda
1903 J. Pranaitytė leido Biuletenas Mielaszirdistes Darbo gelbėti dusias apleistas czyszcziuje, 1915 J. Gabrys-Paršaitis Pro Lithuania, 1918 09 O. Milašius – Revue Baltique, 1934–35 J. Januškis ir V. Kauneckas – laikraštį Kova, 1947 Lietuvių šalpos draugija savo biuletenį (nuo 1954 Prancūzijos Lietuvių žinios, leidimas atnaujintas 2000). 1949–52 ėjo Darbo rankos (redaktorė J. Deveikytė-Navakienė), 1946–50 – Questions Lithuaniennes, Documents, Matériaux, 1951–58 – Bulletin Lithuanien, 1968–90 – Eltos biuletenis prancūzų kalba (redaktorė B. Venskuvienė).
-Paryžius
2271