Paryžiaus sukilimas

Parỹžiaus sukilmas, Paryžiaus miestiečių sukilimas (1357–58; kartais datuojamas 1356–58). Kilo per Šimtametį karą (1337–1453) daugiausia dėl brangymečio ir padidėjusių mokesčių, kai Prancūzijos kariuomenė 1356 pralaimėjo prie Poitiers (Potiers mūšis), o karalius Jonas II Gerasis pateko į anglų nelaisvę. Naudodamasis karaliaus valdžios nusilpimu įtakingas Paryžiaus pirklių seniūnas Étienne’as Marcelis su šalininkais 1358 02 22 įsiveržė į karaliaus rūmus, kur rezidavo faktiškai Prancūziją valdantis dofinas Karolis (nuo 1364 karalius Karolis V Išmintingasis); šio akivaizdoje sukilėliai nužudė du Prancūzijos maršalus. Sukilėliai reikalavo, kad dofinas laikytųsi 1357 Generalinių luomų susirinkime duoto pažado apriboti karaliaus valdžią (vadinamasis Didysis kovo ordonansas, pirmiausia reikalavęs leisti luomų atstovams patiems spręsti įvairius mokesčių klausimus).

Étienne’o Marcelio nužudymas 1358 (Jeano Froissart’o kronikos iliuminacija, 15 a., Prancūzijos nacionalinė biblioteka)

Dofinas iš Paryžiaus pabėgo, valdžia atiteko É. Marceliui. Dofinas įsakė nutraukti sostinei maisto tiekimą. É. Marcelis mėgino gauti paramos iš 1358 prasidėjusios Žakerijos (valstiečių sukilimo) dalyvių (šie padėjo nutraukti Paryžiaus blokadą), t. p. derėjosi su Navaros karaliumi Karoliu Piktuoju (jo kariuomenė įžengė į Prancūziją ir tuo metu buvo netoli Paryžiaus) ir net anglais. Dėl tokios sukilėlių politikos Paryžiaus diduomenė perėjo į dofino pusę. É. Marcelis buvo nužudytas 1358 07, kai tikrino sargybos postus. Greitai į Paryžių įžengė dofino kariuomenė. Sukilimas buvo numalšintas, bet didesnių represijų nebuvo. Didysis kovo ordonansas anuliuotas.