Parỹžiaus sùtartys, Napoleono I karus (Napoleono karai) užbaigę susitarimai, 1814 ir 1815 pasirašyti Paryžiuje.
1814 Napoleonas I pralaimėjo karą šeštajai koalicijai ir 1814 04 buvo priverstas atsistatydinti. Pagal 1814 05 30 pasirašytą iš vienos pusės Prancūzijos, iš kitos – Austrijos, Didžiosios Britanijos, Portugalijos, Prūsijos, Rusijos ir Švedijos taikos sutartį, Prancūzijai liko 1792 01 01 turėta teritorija, kontribucijos iš jos nereikalauta. Didžioji Britanija jai grąžino visas kolonijas, išskyrus Tobagą, Sent Lusiją ir Île‑de‑France’ą (dabar Mauricijus). Į valdžią grąžinta Burbonų dinastija. Numatyta Prancūzijos kolonijose panaikinti vergų prekybą (ne vergovę), atkurti Olandijos, Šveicarijos, Italijos valstybių nepriklausomybę. Sutartis nebuvo detali, Napoleono I anksčiau užgrobtų teritorijų sienoms sureguliuoti buvo numatyta sušaukti Vienos kongresą.
1815 02 Napoleonas I pabėgo iš jam skirtos valdyti Elbos salos, grįžo į Prancūziją ir atgavo valdžią (Šimtas dienų). Karas tarp sąjungininkų ir Prancūzijos atsinaujino, bet greitai baigėsi Napoleonui I pralaimėjus Waterloo mūšį (1815 06 18). 1815 11 20 Austrijos, Didžiosios Britanijos, Prūsijos ir Rusijos sudaryta sutartis (Prancūzija nebuvo jos signatarė) Prancūzijai nebebuvo atlaidi. Jai liko 1790 01 01 turėtos sienos, t. y. ji prarado revoliucinių karų pradžioje įgytus Sarą ir Savoją. Per 5 m. ji turėjo sumokėti 700 mln. frankų kontribuciją ir nuo 3 iki 5 m. išlaikyti 150 000 žm. okupacinę kariuomenę (ji buvo išdėstyta palei Prancūzijos šiaurinę sieną nuo Lamanšo sąsiaurio iki Šveicarijos).