arklio pasaga (20 amžiaus vidurys)
pasagà, po arklio ar kito darbinio gyvulio (asilo, mulo) kanopa kalama lenkta geležis.
Iš minkšto plieno su grifais ar be jų daromos kalvių arba gaminamos gamyklose. Pasagos parenkamos pagal gyvulio kanopos dydį; mažos prie kanopų prikalamos 6–7, didelės – 8–10 pasagvinių. Arkliai paprastai kaustomi nuo 2 metų (kas keli mėnesiai), kad ant ledo neslystų, nepasimuštų kanopų, nesusižeistų jų į akmenis.
prie arklio kanopos kalama pasaga (Sakartvelas, Tušetijos regionas)
Lietuvoje ankstyviausios pasagos – iš 12 amžiaus, dažniau arklius kaustyti imta 16 amžiuje. Iki 20 amžiaus vidurio vasarą valstiečiai dažniausiai dirbdavo nekaustytais arba tik priekinėmis kojomis kaustytais arkliais. Paprastos kalvio nukaltos pasagos būdavo su 2–3 cm pločio priekine užkarta, į apačią užlenktais galais, tobulesnės pasagos – su paprastais, fabrikinės gamybos – su įsukamais grifais. Nuo 20 amžiaus antros pusės dažniausiai kaustoma fabrikinės gamybos pasagomis (dalis buvo gaminama Lietuvoje, įvežama iš SSRS, nuo 20 amžiaus pabaigos – iš Lenkijos ir kitų šalių). Gydomos sužeistos arklių kanopos kartais kaustomos apvaliomis pasagomis su metaliniu dugnu, aukštais grifais.
Pirmosios pasagos, archeologų rastos 3 amžiuje po Kristaus romėnų karo stovyklose, buvo kabliais, odiniais diržais ar virvėmis prie arklio kojų rišamos geležinės plokštelės.
Jau 14 amžiuje Europoje, vėliau ir Lietuvoje tikėta, kad pasaga turinti stebuklingų galių: kelyje rasta virš durų prikalta nudilusi pasaga atnešanti į namus laimę (arba neleisianti jai pabėgti), saugosianti nuo stichinių nelaimių, piktųjų dvasių.
pasagos formos Pasvalio rajono savivaldybės riboženklis
2271