pãsaka, pasakojamosios tautosakos žanras. Pasakos fabulai būdinga savita poetika (veiksmo eigos komponavimo būdai, pasakojimo intonacija, ritmas, stilistinės priemonės) ir schema, perimama iš pasakos į pasaką (draudimai, pabaisos, neįveikiami uždaviniai, gyvūnai pagalbininkai, stebuklingi daiktai). Griežta, tikslinga pasakos siužeto organizacija tampa pagrindiniu jos meniniu komponentu ir sudaro sąlygas išlaikyti tam tikrą pastovią konstrukciją. Dauguma pasakų yra tarptautinės, bet kiekviena tauta turi savitus pasakojimo būdus, lemiančius pasakų tarptautinių tipų tautinių variantų susiklostymą. Pasaulio tautų pasakose yra analogiškų elementų, jų derinių, kartais – didžiuliuose arealuose paplitusių iš esmės sutampančių siužetų.
Kiekviena tauta turi artimos prasmės pasakų, nemažai giminingos semantikos bei analogiškas paprastas struktūras sudarančių elementarių siužetų. Dėl panašių kūrinių sąveikos ir elementarių siužetų keitimo ekvivalentais susiformuoja saviti pasakų variantai (lietuvių regionines pasakų versijas jų siužetų sandaros aspektu tyrinėjo B. Kerbelytė). Tautinis pasakų savitumas pasireiškia siužetų atranka ir jų vieta repertuare, veikėjų sistema (pasakų veikėjai), pagrindinio personažo parinkimu (skandinavų pasakose tai dažniausiai milžinai, romanų tautų – fėjos), konkrečiu pasakos turiniu ir buities detalėmis, meninės formos ypatumais. Suomių folklorininkas A. A. Aarne, remdamasis Europos tautų pasakų motyvų lyginamaisiais tyrinėjimais, parengė Pasakų tipų rodyklę (Verzeichnis der Märchentypen 1910), joje kiekvienas pasakų tipas turi numerį; pagal šią klasifikaciją sudaryti daugelio pasaulio tautų pasakų katalogai (lietuvių – J. Balio Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas 1936, B. Kerbelytės Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas 3 tomai 1999–2002). A. A. Aarne’s rodyklę išplėtė ir 1928 anglų kalba išleido (papildytas leidimas 1961) S. Thompsonas. Aarne’s ir Thompsono kataloge pasakos struktūros vienetas, sudarantis baigtą, prasmingą atkarpą, vadinamas motyvu. Motyvai gali pereiti iš pasakos į pasaką. Pasakos tipas suskaidomas motyvais. Pasakų tipai grupuojami į skyrius pagal rūšinę specifiką. Motyvas gali būti dalomas į narius. Kiti tyrinėtojai siūlė motyvą keisti nedalomu vienetu – funkcija (poelgiu, reikšmingu veiksmo eigai). Pirmasis funkcijų analizės metodą pritaikė V. Proppas veikale Pasakos morfologija (Morfologija skazki 1928), jis išskyrė 31 funkciją, A. J. Greimas – 20. B. Kerbelytė pagrindiniu struktūriniu elementu laiko elementarų siužetą. Kai kurie tyrinėtojai (A. Langas, V. J. Bagdanavičius) atmetė pasakos tyrinėjimą pagal motyvus teigdami, kad jis yra schematiškas, siauras, sunku nustatyti pasakos kilmę ir prasmę. Jie kėlė kultūros, kurioje susiklostė pasaka, pažinimo reikšmę, istorinės prieigos svarbą, atsižvelgdami į pasakos bendros schemos pastovumą.
Sukurta daug pasakų kilmės ir raidos teorijų, pasakos tyrinėjamos įvairiais aspektais (sociologiniu, psichologiniu, psichoanalizės) ir metodais (istorinis geografinis metodas, antropologinė mokykla, mitologinė mokykla, siužetų skolinimosi teorija). Gausu tyrinėjimų, skirtų pasakos ir mito santykiui, pasakos simbolių, motyvų, siužetų, struktūros sąsajoms su įvairiais ritualais (vedybų, iniciacijos ir kitais). Dauguma tyrinėtojų neabejoja, kad dalis pasakų kilo iš mitų. Motyvai, būdingi toteminiams mitams, išlikę pasakose apie gyvūnus; pasakos apie vaikus, patekusius į pabaisos, žmogėdros valdžią, ir kurie išsigelbėja dėl vieno jų sumanumo, manoma, atspindi savitus įšventinimo ritualo motyvus. Esminė sąlyga, kad mitai virstų pasakomis – mito ir ritualo tiesioginio ryšio nutrūkimas. Savitų mito pasakojimo apribojimų panaikinimas (pasakojama ir vadinamiesiems nepašvęstiesiems – moterims ir vaikams) lemia sakralumo pašalinimą iš mito, akcentuojamas pramoginis aspektas, pasakotojo fantazija, sustiprėja domėjimasis veikėjų šeimyniniais santykiais, ginčais, peštynėmis ir kita, griežtą patikimumą keičia sąmoninga išmonė. Pasakos raidoje svarbiausia yra laiko ir veiksmo vietos demitologizacija, perėjimas iš griežtos įvykių lokalizacijos į neapibrėžtą pasakos laiką ir veiksmo vietą. Dėl to pasakoje nebelieka mitui būdingo etiologizmo. Mituose demiurgo veiksmai lemia kosmologinį procesą, o pasakų personažų įgyjami objektai ir pasiekiami tikslai – asmeninę veikėjo gerovę, yra šeimyninio, gimininio arba socialinio pobūdžio. Etiologinę mito prasmę ilgainiui išstumia moralas, stilistinės formulės, rodančios pasakojimo netikrumą; demitologizuojami ir patys veikėjai. Toteminių personažų desakralizavimas išsaugant jų zoomorfiškumą, manoma, galėjo būti viena prielaidų pasakų apie gyvūnus formavimuisi. Stebuklų pasakų veikėjų demitologizacija siejama su jų antropomorfizacija ir savitu idealizavimu: jie gali būti apibūdinami kaip turintys dieviškus tėvus arba esantys stebuklingos kilmės, bet patys neturi magiškų galių, būdingų mitiniam herojui. Archajiškose pasakose šie personažai tokių gebėjimų dažniausiai įgyja per inkarnaciją, padedami dvasių. Daugelio tyrinėtojų manymu, mitinės pasaulėjautos silpnėjimas skatino pasakos raidą.
LIETUVIŲ pasakos skirstomos į pasakas apie gyvūnus (apie 2500 variantų, 100 siužetų tipų), stebuklų pasakas (apie 12 000 variantų, 175 tipai), pasakas-legendas (2600 variantų, 67 tipai), paraboles (apie 500 variantų, 88 tipai), novelines pasakas (daugiau kaip 3000 variantų, 116 tipų), pasakas apie kvailą velnią (apie 2000 variantų, 75 tipai), buitines (daugiau kaip 6000 variantų, 222 tipai), melų (daugiau kaip 900 variantų, 25 tipai), formulines pasakas (dar vadinamas grandininėmis, komuliatyvinėmis; daugiau kaip 800 variantų, 19 tipų) ir pasakas be galo (daugiau kaip 700 variantų, 8 tipai). Daugiausia yra siužetinių pasakų, jos turi daug variantų, bet išlaikomas gana nuoseklus siužetas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve yra daugiau kaip 30 000 identifikuotų pasakų variantų (užrašytų iki 1982). Pirmąjį lietuvių pasakų rinkinį Pasakos masių 1835 sudarė S. Daukantas (išleista 1932; 96 pasakos). Lietuvių pasakų įvairiuose leidiniuose paskelbė A. Schleicheris (knyga Lietuvių skaitiniai ir žodynas / Litauisches Lesebuch und Glossar 1857, iš viso išspausdinta 35 pasakos su vertimu į vokiečių kalbą; tai lietuvių pasakų pirmoji publikacija ir vertimai; šias pasakas J. Basanavičius 1903 paskelbė knygoje Lietuviškos pasakos įvairios tomas 1), L. Ivinskis (1846–78), K. F. Chr. Brugmannas ir A. Leskienas (1882), K. Jurkšaitis (Lietuviškos pasakos ir pasakojimai / Litauische Märchen und Erzählungen 1898; 31 pasaka, su vertimais į vokiečių kalbą, dalį jų panaudojo J. Basanavičius ir E. Volteris). Mažojoje Lietuvoje užfiksuota kituose regionuose retų pasakų siužetų (pvz., K. Jurkšaitis užrašė J. ir W. Grimmų ir H. Chr. Anderseno išpopuliarintą pasaką Princesė ant žirnio). Išskirtini J. Basanavičiaus išleisti lietuvių pasakų rinkiniai Lietuviškos pasakos (2 dalys 1898–1902), Lietuviškos pasakos įvairios (4 dalys 1903–05), Iš gyvenimo vėlių bei velnių (1903). J. Basanavičius vienas pirmųjų pradėjo lietuvių pasakų mokslinius tyrinėjimus. Nuo 20 a. antros pusės dauguma pasakų mokslinių tyrinėjimų atliekami Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Dar lietuvių pasakojamoji tautosaka, lietuvių tautosakos pateikėjai.
P: Lietuvių tautosaka t. 3 Pasakos / parengė L. Sauka, A. Seselskytė Vilnius 1965, t. 4 Pasakos. Sakmės. Pasakojimai. Oracijos / parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius, K. Viščinis Vilnius 1967; Pasakos. Sakmės. Oracijos / surinko M. Davainis-Silvestraitis, parengė B. Kerbelytė, K. Viščinis Vilnius 1973; Šiaurės Lietuvos pasakos / surinko M. Slančiauskas, parengė N. Vėlius, A. Seselskytė Vilnius 1974; Gervėčių pasakos / parengė A. Seselskytė Vilnius 1997; Pasaka „Eglė žalčių karalienė“ / sudarė ir parengė L. Sauka 4 t. Vilnius 2007–08. Klaipėdiškių lietuvių tautosaka / Tautosakos darbai 1940 t. 7; V. J. Bagdanavičius Kultūrinės gelmės pasakose 3 d. Čikaga 1966–83; A. Jonynas Lietuvių folkloristika: Iki XIX amžiaus Vilnius 1984; B. Kerbelytė Lietuvių liaudies pasakų repertuaras Vilnius 2002.
stebùklų pãsaka