pãsaka, literatūros žanras, stilizuota arba nefolklorinė pasaka, turinti autorių. Priskiriama fantastinei arba didaktinei literatūrai. Literatūrinės pasakos artimos parabolėms; gali būti kaip savarankiškas kūrinys arba įterpiama į tekstą. Literatūrinėse pasakose, kitaip nei liaudies pasakose, dažniausiai realūs personažai veikia realiame pasaulyje – konkrečioje vietoje ir esamuoju laiku. Kaip ir tautosakinėms pasakoms, būdinga magiški veiksmai, fizinės tikrovės dėsnių nepaisymas. Motyvai ir siužetai gali būti pasiskolinti iš tautosakos, mitų, epų, bet jie perkurti autoriaus.
Literatūrinių pasakų reminiscencijų ir intarpų yra įvairių šalių antikiniuose epuose, religiniuose raštuose (Biblijoje, Talmude), viduramžių religinėje literatūroje, italų Renesanso novelistikoje. Kaip savarankiškas žanras pradėjo formuotis 16–17 a., susiklostė romantizmo epochoje, kai didėjo susidomėjimas sava ir svetima kultūra, istorija, plėtojosi pedagogika. Literatūrinių pasakų pradininkais Italijoje laikomi G. F. Straparola (1480–1557, pasakų rinkinys Malonios naktys / Le piacevoli 2 t. 1550–53), G. Basile (apie 1566–1632, rinkinys Pasakų pasaka / Lo cunto de li cunti, išspausdinta 1634; pavadinimu Il Pentamerone išspausdinta 1636), Prancūzijoje – Ch. Perrault ir Madame d’Aulnoy (apie 1650–1705), Vokietijoje – J. K. A. Musäus. 17–18 a. pradžioje Europoje paplito Rytų – kinų, mongolų, persų – pasakos. Prancūzijoje 1704 išverstos arabų pasakos Tūkstantis ir viena naktis, pradėtos kurti stilizuotos stebuklinės pasakos (prancūzų kalba Contes des Fées, anglų kalba Fairy Tale) labiau suaugusiems, vėliau pritaikytos vaikams (rinkinys Fėjų kambarys / Cabinet des Fées 41 t., išleista 1785–89). Iš Prancūzijos stebuklinės pasakos paplito kitose šalyse. Labiausiai romantizmo epochoje literatūrinė pasaka išsiplėtojo Vokietijoje (C. Brentano, A. von Chamisso, J. von Eichendorffas, W. Hauffas, E. T. A. Hoffmannas, E. Mörike, Novalis, J. L. Tieckas). Brolių J. Grimmo ir W. Grimmo kūriniuose nežymi tautosakinės ir literatūrinės pasakos riba. Žymiausi pasakų rašytojai Danijoje – H. Chr. Andersenas, Didžiojoje Britanijoje – G. Macdonaldas, O. Wilde’as, Rusijoje – M. Čiulkovas (1743–93), Jungtinėse Amerikos Valstijose – E. A. Poe. 19 a. pabaigoje įsivyravus tiksliesiems mokslams ir realizmui literatūrinių pasakų sukūrė G. Kelleris (Šveicarija), H. T. W. Stormas (Vokietija), G. de Maupassant’as, A. Daudet (Prancūzija), P. Chr. Asbjørnsenas (Norvegija), Carmen Sylva (1843–16, Rumunija). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje pasaka įgijo modernumo bruožų – atsirado ironiškas požiūris į tradicinę pasaką, mažiau reikšmės teikiama dorovinei pasakos paskirčiai (nors blogis visada pralaimi), daugiau – formai, žaismui (K. Schwitterso kūryba), vienoje pasakoje supinami įvairūs stiliai (O. Wilde’o Laimingasis princas / The Happy Prince 1888), poetizuojama (H. Hesse’s Piktoro pasikeitimai / Piktors Verwandlungen 1922), alegorizuojama (H. von Hofmannsthalio Moteris be šešėlio / Die Frau ohne Schatten 1919). 20 a. 5–6 dešimtmetyje eksperimentinių dadaistinio, siurrealistinio stiliaus pasakų parašė literatūrinio sambūrio Wiener Gruppe rašytojai Austrijoje. Mokslinei fantastikai artimos lenkų rašytojo S. Lemo Robotų pasakos (Bajki robotów 1964).
Žymiausios literatūrinės pasakos, dar vadinamos apysakomis – L. Carrollio Alisa stebuklų šalyje (Alice’s Adventures in Wonderland 1865), Alisa Veidrodžio karalystėje (Through the Looking‑Glass 1871), A. A. Milne’o Mikė Pūkuotukas (Winnie‑the‑Pooh 1926) ir Mikės Pūkuotuko trobelė (The House at Pooh Corner 1928), A. Lindgren Pepė Ilgakojinė (Pippi Långstrump 1945), tęsiniai Pepė Ilgakojinė iškeliauja į užsienį (Pippi Långstrump går ombord 1946) ir Pepė Ilgakojinė Pietų jūrose (Pippi Långstrump i Söderhavet 1948).
Pasaka lietuvių literatūroje
Lietuvių literatūroje pirmieji literatūrinių pasakų sukūrė didaktinės literatūros pradininkai (M. Valančiaus pasakos Guvus Vincė, Mikė melagėlis, išsp. Vaikų knygelė: Su abrozdėliais 1868). Stilizuotų pasakų parašė V. Pietaris (Lapės gyvenimas ir mirtis 1905), O. Milašius (Lietuviškos mano motušės Žąsies pasakos / Contes Lithuaniens de ma Mère l’Oye 1933), A. Giedrius (Devynios pasakos 1942, Aišvydo pasakos 1971), P. Cvirka (Nemuno šalies pasakos 1948), K. Kubilinskas, K. Boruta (Dangus griūva 1955), A. Liobytė-Paškevičienė (Gulbė karaliaus pati 1963), M. Sluckis (apysakos pasakos Milžinai nenorėjo karaliais būti 1958), V. Žilinskaitė ir kiti. SSRS okupacijos laikotarpiu pasakos vaikų literatūroje buvo vyraujantis žanras. Išeivijoje rašė J. Kaupas, S. Zobarskas, V. Tamulaitis ir kiti, eksperimentinių pasakų sukūrė J. Mekas, A. Mekas. Plačiau lietuvių vaikų literatūra.
literatūrinė pasaka
2271