pãsakotojas, narãtorius (lot. narrator – pasakotojas), su literatūros kūrinio autoriumi nesutampantis, bet jam artimas kūrinio subjektas, kuris pasakoja arba kurio vardu sekamas pasakojimas. Pasakotojas būna visažinis (pasakojama trečiuoju asmeniu) arba subjektyvus (pasakojama pirmuoju asmeniu). Pasakotojo požiūris į pasakojamus dalykus perteikiamas tiesiogiai (komentuojant, moralizuojant ir panašiai) arba netiesiogiai (epitetai, dėmesys vienai ar kitai detalei, ironija ir panašiai). Kūrinyje kaip atskira figūra pasakotojas gali nepasirodyti, gali dalyvauti kaip personažas (pvz., W. Faulknerio romanas Kai aš gulėjau mirties patale / As I Lay Dying 1930, Šatrijos Raganos apysaka Sename dvare 1922) arba kaip skaitytojo ir personažų, pasakojamos istorijos tarpininkas (M. de Cervanteso Don Kichotas 2 dalys 1605–15). Antikinėje tragedijoje pasakotojo vaidmenį atlikdavo choras, dabartinėje dramoje pasakotojas išlikęs tik remarkose. Lyrikoje pasakotojas dažniausiai sutampa su lyriniu subjektu. Realistiniame romane pasakotojas objektyvus, modernistiniame vidinio monologo romane – subjektyvus, postmodernistiniame romane pasakotojui skiriamas skaitytojo ir autoriaus tarpininko vaidmuo.
389