pasmonė, žmogaus sąmonės tiesiogiai nesuvokiamų psichikos procesų ir būsenų visuma. Pasąmonės turinys yra glaudžiai susijęs su žmogaus jausmais, jo santykiu su pasauliu, todėl pasąmonė negali valingai kontroliuoti žmogaus veiksmų, įvertinti jų rezultatų, bet veikia sąmoningą elgesį (pavyzdžiui, žmogus suvokia savo kalbą, bet nežino, kaip atmintyje randa reikiamus žodžius, kaip perduoda programas artikuliacijos aparatui ir kita). Pasąmonėje žmogus supanašina, sutapatina save su kitais žmonėmis ir reiškiniais kitaip negu sąmoningai išgyvendamas tikrovę: tiesiogiai emociškai įsijaučia, identifikuojasi, gretina įvairius objektus pagal kokius nors bendrumus, bet ne pagal loginius prieštaravimus, esminių požymių skirtumus. Pasąmonėje praeitis, dabartis ir ateitis dažnai susipina kuriame nors viename psichiniame akte (pavyzdžiui, sapne). Pasąmonei priklauso reiškiniai, kurie buvo išgyventi anksčiau, ir pamiršti dalykai (ankstyvoje kūdikystėje ir vaikystėje patirtos nuoskaudos, matyti vaizdai ir kita), automatinio veikimo reguliavimas (vaikščiojimo, mąstymo, kalbėjimo ir kiti įgūdžiai, organizuoto darbo įpročiai ir kita), hipnozėje įteigtų veiksmų vykdymas. Pasąmonės turinys atsiskleidža intuicijoje, afektuose, panikoje, sapnuose, ikislenkstiniame suvokime (subsensorinis suvokimas), nevalingame įsiminime, be to, reiškiasi tokiais siekiais, jausmais ir poelgiais, kurių priežasties žmogus nesuvokia. Svarbią pasąmonės reiškinių sritį sudaro biologinėje evoliucijoje susiformavę paveldėti instinktiniai potraukiai (gyvybės išlaikymo, dauginimosi, grupinio bendravimo, taip pat savisaugos, informacijos siekimo, lytiniai, draugystės ir kiti).
Skiriamos 4 raiškos būdų grupės: ikisąmoniniai reiškiniai, neįsisąmoninti veiklos stimulai (neįsisąmoninti motyvai ir prasminės nuostatos), kuriuos lemia norimoji ateitis, turinti asmenybinę prasmę, neįsisąmoninti veiklos būdų reguliatoriai (veiklos nuostatos, automatinio elgesio stereotipai), lemiantys veiklos kryptingumą ir nuoseklumą, subsensorinio suvokimo apraiškos. Neįsisąmoninti veiklos stimulai išryškėjo stebint žmogų po hipnozės, kurios metu jam buvo įteigta tam tikra veiksmų programa (pavyzdžiui, užeiti į parduotuvę ir pirkti tam tikrą prekę). Įteigtą programą atliekantis žmogus negalėjo paaiškinti savo elgesio priežasties. Austrų psichologas, psichiatras ir psichoanalitikas S. Freudas neįsisąmonintų veiksmų prigimtį aiškino psichoanalizės požiūriu. Jis teigė, kad pasąmonei būdingas dinamiškas išstūmimas. S. Freudo nuomone, pasąmonėje pirmiausia yra nerealizuoti potraukiai. Juos įsisąmoninti trukdo socialinės normos, todėl nerealizuoti potraukiai reiškiasi tik užuominomis, apsirikimais, sapnais ir kita. Kai žmogus net ir suvokia, kad nerealizuoti potraukiai yra susiję su psichiką traumuojančiais įvykiais, tų potraukių sukelti išgyvenimai neišnyksta, nes suvoktieji dalykai atrodo svetimi, su juo nesusiję. Pasąmonė nustoja reikštis veiksmu tada, kai jos veikimą sukėlusius įvykius žmogus suvokia kartu su kitu žmogumi (grupinė terapija). Neįsisąmoninti veiklos būdų reguliatoriai reguliuoja automatinius veiksmus (pavyzdžiui, uždavinio sprendimą). Šie reguliatoriai yra nesąmoningai sudaryti spėjamų būsimų įvykių ir veikimo būdų vaizdai, pagrįsti panašiomis aplinkybėmis ankstesnio elgesio patirtimi. Veiklos būdų reguliatorius žmogus gali įsisąmoninti tada, kai kokia nors kliūtis netikėtai sutrukdo įprastinį, automatinį elgesį. Nesąmoningo automatinio elgesio psichofiziologinį mechanizmą aiškina rusų psichofiziologo N. Bernšteino (1896–1966) sukurta judesių susidarymo lygių koncepcija. Pasąmonės prigimties, jos reiškimosi specifikos, žmogaus elgesį reguliuojančių pasąmonės mechanizmų ir funkcijų samprata padeda sukurti vientisą asmenybės psichinio gyvenimo vaizdą. Psichoanalizės šalininkai pasąmonę laiko neurozės ir kitų psichikos sutrikimų šaltiniu. Norint juos įveikti reikia padėti ligoniui įsisąmoninti pasąmonėje slypinčius išstumtus, užslopintus nepatenkintus poreikius. Per evoliuciją pasąmonė susiformavo kaip sąmonės apsaugos mechanizmas, saugantis sąmonę nuo nereikalingo darbo ir krūvių, pavyzdžiui, jei tam tikri gebėjimai darbo, veiklos metu gali sėkmingai veikti ir be sąmonės įsikišimo, tai yra automatiškai, pasąmonė išlaisvina sąmonę nuo psichinio krūvio (pasąmonė visada saugo tai, kas įgyta ir išmokta, pavyzdžiui, automatinis įgūdis, gebėjimas arba tam tikra nuostata, požiūris).
Pasąmonėss procesų gyvavimo idėją iškėlė Platonas. Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas pasąmonę laikė žemiausia dvasinės veiklos forma. Vėliau pasąmonės kategorija operavo filosofinės koncepcijos, sprendžiančios intuicijos, kūrybos problemas. Pasąmonės terminą 18 amžiaus pabaigoje pirmą kartą pavartojo vokiečių gydytojas ir filosofas E. Platneris (1774–1818), vėliau jį patikslino vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris. 19 amžiuje prasidėjo pasąmonės psichologiniai tyrimai (J. F. Herbartas, W. M. Wundtas ir kiti). Juos stabdė prancūzų matematiko R. Descartes’o iškelta sąmonės ir psichikos tapatumo idėja (už sąmonės egzistuoja tik fiziologinė smegenų veikla). Naują susidomėjimą pasąmone sukėlė S. Freudo ir jo sekėjų darbai. S. Freudas išskyrė 3 sąmonės kategorijas – sąmonę (sistema, susidedanti iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu), ikisąmonę (susideda iš patirties, kuri tam tikru metu nesuvokiama, bet lengvai grįžta į sąmonę spontaniškai arba valingai, pavyzdžiui, sutikto gatvėje pažįstamo vardas) ir pasąmonė (giliausias psichikos sluoksnis, kuriame glūdi primityvūs instinktai, emocijos, socialiai nepriimtinos idėjos, siekiai, trauminiai prisiminimai, patekę per sąmonę ir įsitvirtinę pasąmonėje). Vėliau S. Freudas šią teoriją pakeitė kita teorija apie id, ego ir superego. Čia pasąmonė atitinka id (nors kartais ego ir superego sritys gali būti nesąmoningos). Šveicarijos psichologas C. G. Jungas praplėtė S. Freudo psichoanalitinį požiūrį įvesdamas kolektyvinės pasąmonės ir archetipo sąvokas. Austrų gydytojas ir psichologas A. Adleris pabrėžė žmogaus nedalomumą, teologinę ir socialinę orientaciją. Pasak jo, ankstyvosios vaikystės įvykiai nesąmoningai veikia suaugusio žmogaus gyvenimo stilių. Neuropsichologijos teigimu, sąmonė jungia daugelį ją sudarančių įgyto patyrimo sistemų – būdravimą, kūno reprezentavimą, erdvės ir laiko suvokimą, tikslingą subjekto ir objekto skyrimą, prisiminimus. Pabudus iš miego šios sistemos susijungia ir tampa daugiau ar mažiau vientisu sąmoningumu.