pašarininkỹstė, augalininkystės šaka, aprūpinanti gyvulininkystę pašarais. Pašarininkystė apima pašarinių augalų auginimą ir naudojimą.
Pašarinių augalų grupės
Pagal išauginamą produkciją, auginimo technologijos ypatumus pašariniai augalai skirstomi į 3 grupes: grūdinius, šakniavaisinius, vienametes ir daugiametes žoles. Pirmajai grupei priklauso pašarui naudojami varpiniai ir ankštiniai javai (avižos, kvietrugiai, miežiai, pupos, vikiai, žirniai). Šių augalų veislės ūkinėmis savybėmis skiriasi nuo maistinių javų (kviečių) ar valgomųjų ankštinių javų (pupų, žirnių) veislių. Jų auginimo technologija mažai skiriasi. Kukurūzai pašarui auginami mėsinių ir pieninių galvijų ūkiuose.
Antrąją pašarinių augalų grupę sudaro pašariniai ir puscukriniai runkeliai, morkos, griežčiai, ropės, trečiąją – vienametės ir daugiametės žolės, auginamos lauko sėjomainoje ir už jos ribų (kultūrinėse pievose ir ganyklose). Ankštinės žolės (dobilai, liucernos) teikia pašarui baltymų, varpinės (eraičinai, motiejukai, svidrės) ganyklose pailgina žalienų amžių. Žolių mišiniai sudaromi atsižvelgiant į natūralią augaliją, augimo sąlygas ir žolinių augalų naudojimo būdą (šienavimui, ganymui, mišriam naudojimui). Ganyklų svarbiausios ankštinės žolės – baltieji dobilai, iš varpinių – pievinės miglės. Į mišinius įmaišoma liucernų, raudonųjų eraičinų arba baltųjų smilgų (vėlyvajam ganymui). Kultūrinės žalienos yra našios ir ilgaamžės tik gerai tręšiamos ir prižiūrimos. Šienui ir silosui skirti žolių mišiniai (liucernų, motiejukų, dobilų) auginami sėjomainų laukuose ir pjaunami 2–3 kartus per sezoną.
Pašarininkystė Europoje
Baltijos jūros baseino šalyse gamtos ir klimato sąlygos panašios kaip ir Lietuvoje. Suomijoje iš 1,2 mln. ha javų ploto kasmet gaunama 3,5–4,0 mln. t grūdų, iš jų 60 % pašarinių (miežių, avižų). Šiaurinėje dalyje vyrauja pašarinės žolės. Koncentruotieji pašarai importuojami iš kitų šalių. Švedijoje 30 % pasėlių plotų užsėjama pašarinėmis žolėmis, iš auginamų grūdinių 42 % tenka miežiams ir 30 % avižoms. Danija iš 1,4 mln. ha javų ploto kasmet gauna daugiau kaip 9 mln. t grūdų. Dėl švelnaus klimato šalyje užauga gausiausias pasaulyje pašarinių augalų derlius. Vasarą ūkininkai papildomai šeria gyvulius įvežtiniais koncentratais. Lenkija pagal užauginamų rugių ir bulvių kiekį užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje. Vokietijoje užauginamas labai geras žiemkenčių, bulvių, cukrinių runkelių, rapsų, pašarinių žolių derlius.
Pašarininkystė Lietuvoje
Pirmosios kultūrinės ganyklos pradėtos tirti 1926 Dotnuvoje, Žemės ūkio akademijoje. 1927 Žemaitijoje pažangaus ūkininkavimo ėmėsi A. Stulginskis. Savo ūkyje Jokūbave (Kretingos vlsč.) jis buvo įrengęs ganyklas ir kultūrines pievas. Pašarininkystė pradėta plėtoti po II pasaulinio karo. Sukurtos naujos šieno, šienainio, siloso, žolės miltų, kombinuotųjų pašarų, mineralinių pašarų priedų gamybos technologijos. Žolės derliui doroti mažuose ir vidutiniuose ūkiuose dažniausiai naudojami stačiakampių ryšulių ir ritinių presai. Pieno ūkyje svarbiausias pašaras yra šienainis. Maistinių savybių šienainis turi daugiau negu šienas ir silosas. Šienainis – geriausias pašaras arkliams, karvėms. Jis melžiamoms karvėms teikia vidutiniškai 60 % reikalingos energijos ir baltymų. Labiausiai paplitę silosiniai augalai yra kukurūzai. Kukurūzuose yra per mažai baltymų, todėl jie silosuojami su ankštiniais augalais (rytiniais ožiarūčiais, vikių ir avižų mišiniais). Natūralius pašarų priedus – žolės miltus – gerai virškina ne tik galvijai, bet ir kiaulės, paukščiai. Jie gaminami iš dobilų, liucernų, vikių, pelėžirnių su avižų ar miežių mišiniais. Sovietų okupacijos metais Nemuno žemupio pievose buvo plėtojama žolės miltų pramonė, 21 a. ji nebeplėtojama dėl labai didelių sąnaudų ir sumažėjusios galvijų bandos. Kombinuotieji pašarai gaminami pramoniniu būdu. Didžiausią jų dalį (pusę) sudaro lesalai paukščiams, ketvirtadalį – pašarai kiaulėms, likusią dalį – pašarai galvijams ir kitiems gyvūnams bei baltyminiai vitamininiai mineraliniai mišiniai ir premiksai.
1021