pãsas (vok. Pass), asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantis dokumentas.
Nurodomi duomenys, tapatybės kortelė ir užsieniečio pasas
Skirtas naudoti piliečio valstybėje ar vykti į užsienio valstybes (užsienio pasas). Pase dažniausiai nurodoma piliečio vardas, pavardė, lytis, gimimo data, vieta, asmens kodas, pilietybė, paso išrašymo data, jį išdavusios įstaigos pavadinimas, paso galiojimo data ir numeris, pateikiama veido atvaizdas, parašas. Daugelyje valstybių vietoje paso gali būti išduodama asmens tapatybės kortelė (asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantis dokumentas, skirtas naudoti piliečio valstybėje ar vykti į užsienio valstybes, su kuriomis sudarytos atitinkamos tarptautinės sutartys, t. p. asmens tapatybei elektroninėje erdvėje patvirtinti ar nustatyti ir elektroniniams duomenims pasirašyti). Užsieniečio pasas išduodamas užsienio valstybės piliečiui, turinčiam leidimą laikinai ar nuolat gyventi tam tikroje valstybėje, bet neturinčiam savo kilmės valstybės paso (pamestas, sunaikintas ar negaliojantis) ir dėl objektyvių priežasčių negalinčiam jo gauti (užsieniečio paso išdavimas nepakeičia užsienio valstybės piliečio pilietybės).
Irano Islamo Respublikos piliečio pasas
Paso atsiradimas
Europoje 15 a. atsirado asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas, naudotas asmeniui vykstant į užsienį. 16 a. Italijos miestuose‑valstybėse naudotas pavaldinystę liudijantis dokumentas passaporto. 17 a. viduryje įvesti kariniai pasai (siekiant kovoti su dezertyravimu), maro pasai (privalėjo turėti atvykstantieji iš maro apimtos valstybės).
apsauga ir pasų kontrolė Antalijos tarptautiniame oro uoste (Turkija)
18 a. pabaigoje–19 a. daugelyje Vakarų Europos valstybių (daugiausia Prancūzijoje) taikytos griežtos paso taisyklės siekiant neįsileisti į šalį kitų valstybių šnipų ir politinių priešų. Po Pirmojo pasaulinio karo pasai pradėti naudoti visuotinai, vadinti įvairiai (asmens liudijimu, asmens kortele ir kitaip). 21 a. pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Europos Sąjungoje (Lietuvoje nuo 2006) valstybėse pradėta išduoti biometrinius pasus; jie nuo įprastų skiriasi elektronine įklija – elektronine laikmena, kurią sudaro antena ir specialus lustas (bekontaktis mikroprocesorius su atmintimi), turintis paso savininko veido skaitmeninį atvaizdą ir kitus paso duomenis. Į elektroninę laikmeną duomenys įrašomi išrašant pasą.
Pasas Lietuvoje
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais asmens tapatybę liudijantis dokumentas (rekomendacinis raštas) buvo išduodamas vykstančiajam į užsienį. Valstiečio asmens tapatybę liudijantis dokumentas 17–18 a. vadintas valstiečio pasu (dvarininko išduodamas leidimas baudžiauninkui uždarbiauti kitur). Paso visuotinį naudojimą 1915–18 įvedė Vokietijos administracinė valdžia reikalaudama, kad gyventojai nuolat su savimi nešiotųsi pasą. 1919–22 vokiečių okupacinis pasas buvo keičiamas į nepriklausomos Lietuvos pasą. 1919–40 kiekvienas 17 m. sukakęs pilietis turėjo vidaus pasą; be įprastinių duomenų, į jį dar buvo įrašoma profesija, religija, dokumentai, pagal kuriuos išduotas pasas, nuo 1925 būdavo žyma apie atliktą karo prievolę. Pasus valsčiuose išduodavo valsčiaus valdyba (viršaitis), miestuose – policijos valdyba. Klaipėdos krašte kiekvienas Lietuvos pilietybę įgijęs ir 17 m. sukakęs ar vyresnis asmuo per 1 mėn. privalėjo gauti Lietuvos pasą. Vokietijos okupacijos metais kiekvienas 16 m. sukakęs vietinis gyventojas privalėjo gauti asmens dokumentą ir jį turėti išvykdamas iš namų (dažniausiai jo niekas nereikalavo; naudojant šį dokumentą buvo vykdomas Lietuvos laisvės kovotojų tapatybės nustatymas ir persekiojimai). Sovietinės okupacijos metais piliečių tapatybei paliudyti valstybės viduje visiems asmenims, sukakusiems 16 m., buvo išduodami vidaus pasai. 1974 įvestõs formos pase, be įprastų duomenų, būdavo nurodoma karo prievolė, t. p. žymima įregistravimas gyvenamojoje vietoje ir išregistravimas iš jos, santuokos ir ištuokos įregistravimas, vaikų gimimas, prireikus – piliečio pareiga mokėti alimentus. Pasai būdavo išduodami neterminuotam laikui. Piliečiams sukakus 25 ir 45 m. pase būdavo įklijuojamos naujos fotografijos, atitinkančios jų amžių.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo išduodami laikini piliečio pažymėjimai ir pažymėjimai apie apsisprendimą tapti Lietuvos piliečiu. Sovietinių pasų jie nepakeitė, galiojo kartu. Iki 1993 sovietiniai pasai buvo pakeisti į Lietuvos Respublikos pasus. Pagal Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymą (2003–15 Paso įstatymas) pilietis nuo 16 m. privalo turėti pasą, jei neturi galiojančios asmens tapatybės kortelės. Piliečiui iki 16 m. amžiaus išduotas pasas galioja ne ilgiau kaip 5 m., sukakusiam 16 m. – 10 metų. Kai laikinai negalima nuskaityti piliečio pirštų atspaudų, pasas išduodamas 12 mėn. laikotarpiui. Pasą piliečio prašymu išduoda ir keičia teritorinės policijos įstaigos, užsienyje – Lietuvos Respublikos ambasados, konsulinės įstaigos, diplomatinės atstovybės. Pase duomenys apie pilietį įrašomi pagal Gyventojų registro duomenis. Į pasus, išduodamus nuo 2015, piliečio rašytiniu prašymu gali būti įrašoma jo tautybė. 2003 pasas sukurtas atsižvelgiant į naujausius Europos Sąjungos reikalavimus ir Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos rekomendacijas. Paso knygelėje yra 32 puslapiai ir polikarbonatinis asmens duomenų lapas, kuriame duomenys, nuotrauka ir parašas įrašyti lazeriniu įrenginiu (nuo 2009 elektroniniu būdu įrašomi pirštų atspaudai). Įrašai pateikiami lietuvių, anglų ir prancūzų kalbomis.
2271